Sraigės namo revizija
2020 m. lapkr. 27 d. 15:31,
Komentarų nėra
Metų pabaigos negaliu pavadinti labai smagia.
Paskutiniai mėnesiai labiau panėšėjo į visu greičiu lekiantį lenktyninį automobilį, tiksliai nežinantį kur. Važiuojantį viena kryptimi, paskui staiga sumojusį, kad rieda ne visai ten, tuomet staigus posūkis, kelio atkarpa atgalios ir vėl - pasirinkta kryptimi galvotrūkčiais priekin.
Nuolatinės abejonės dėl pasirinktų sprendimų - vidinis kritikas, kaip užsikirtęs patefonas, nepailsdamas suko - ,,ar ne per aukštai taikai, brangioji’’.
Virtinės laukiančių darbų, susikurti, rodos neįveikiami ateities iššūkiai - kai neturi žalio supratimo kaip tai įgyvendinsi, tik jauti, kad visa širdimi to trokšti ir esi pasiryžusi bet kam.
Dar krūva keliais aukštais sukrautų priekaištų sau – ko nepadariau:
Nepradėjau sportuoti, vis dar neįpratau keltis su gaidžiais, nepatraukiau iš savo gyvenimo šokolado, per retai lankiau savo sielos bendražygius, per mažai laiko skyriau mylimiems. Nesukūriau ritmo pasivaikščiojimams, neturiu grafiko meditacijai, ne visada maitinuosi teisingai.
Galėčiau dar pavardinti ne vieną eilutę.
Kapsint paskutinėms metų dienoms, ant pečių, it sraigė vilkau ,,priekaištų sau” namą. Gal jis nėra toks jau sunkus, tačiau ilgą laiką laikant rankoje net plastikinis vandens butelis pasidaro nepakeliamai sunkus.
Vidumi jaučiau - nenoriu šia energija apsisiautusi peržengti į ateinančius metus.Tikriausiai todėl Naujametinį Karnavalą iškeičiau į savus namus. Mane sergėjo tik trys mano vyrai, kuriems visai nesvarbu, linksma aš ar liūdna, kalbu ar tyliu. Galėjau lindėti savo sraigės name tiek, kiek norėjau ir apžiūrėti iš vidaus, ko ten prikaupiau per pastaruosius metus.
Orkaitėje ,,klojau patalus” vištai, delnuose varčiau pomidorų burbulus ir tylomis rūšiavau į lygią eilutę savo netobulumus.
Nejučia priešais šią eilutę ėmė rikiuotis nuveiktų ,,smulkmenų” stulpeliai. Tai, kas pasimiršo nuo metų pradžios, kas jau virto kasdienybe ir nuėjo į ,,savaime suprantama’’ - sąrašą. Kažkada buvo siekiamybė, o pasiekus ir apsipratus pavirto į ,,ai, nieko čia ypatingo’’.
Atėjo suvokimas, kad tai, ką įvardinu smulkmenomis, iš tiesų ilgainiui man atnešė labai didelių asmeninės brandos pokyčių. Ir, kad tos smulkmenos mane pastūmėjo link visai ne smulkių įvykių. Tada stuktelėjo mintis - aš linkusi pamiršti apie save gerus dalykus ir atsiminti tik tai, kame esu silpnesnė.
Šis - mano senojo gyvenimo modelis – ego žaidimai, aukos būsena, galima vadinti visaip, tačiau faktas yra tas, kad man vis dar įprasta save ,,pliekti’’.
Pirmiausiai pasijutau pasiruošusi išnešti visas šiukšles iš savo ,,sraigiško namo” ir lysti lauk pati.
Užplūdo begalinis dėkingumas. Dievui - žinoma, bet ne tik.
Dėkingumas SAU. Ne vien už tai, ką susikroviau per šiuos metus į savo ,,Suvokimų skrynią", bet ir už tai, kad gebu šiuos įrankius panaudoti. Kad gebu analizuoti save, susitikti su savo jausmais, pamatyti kur esu sau per griežta, o jei yra kur pasitempti – nespausti savęs surauktais antakiais, o nuoširdžiai palinkėti geriausio.
Šiemet pirmą katrą gyvenime pasakiau sau - ,,tu šaunuolė, varyk taip ir toliau”. Ir priėmiau savo gijimo ir tobulėjimo ritmą, kaip ,,tokį, koks ir turi būti’’.
Dėkojau sau už ,,smulkmenas’’, kurios kiekvieną dieną man atveria Dieviškas Duris vis plačiau. O labiausiai už tai, kad nepaisant visko, kas sunkumais pasibeldė į mano duris - aš nepamečiau SAVĘS IR SAVO VERTYBIŲ.
Už lango poškėjo saliutai, ant stalo garavo vaikų dovanota kvapni arbata, o aš aplink save jutau sklandančią Meilės Dvasią. Jos buvo pilna visur.
Žinau, kad ji buvo visada, tik kol man labiau rūpėjo ant nugaros pūpsantis sraigės namas, skaidriems jausmams dėmesio neužteko.
Ir galiausiai, su visišku lengvumu įžengusi į naujus metus, palinkėjau sau likti - TOKIA KOKIA ESU.
Savam ritme, su savais netobulumais, bet nepamesti SAVĘS, SAVO TIKSLŲ IR VERTYBIŲ.