Nacionalinis Mykolo Konstantino Čiurlionio muziejus pristato seniausius Lietuvos etnokultūros eksponatus,  atrinktus iš saugomų 12000 egzempliorių, liudijančių mūsų kultūros šaknis. Pabandykime praverti amžių uždangą ir apčiuopti baltiškų simbolių prasmes, suprasti buities įrankių funkcionalumą ir įvertinti sudėtingomis sąlygomis ir unikaliomis technikomis sukurtus buities, puošybos atributus. Kviečiame pažinti protėvių kultūrą.  (spaudos ženklai be tarpų 385)

Kultuvės anuomet gamintos iš vientiso klevo kamieno. Tai rankomis skobta lentelė su kotu, naudota skalbimo procese. Jas skobė šeimos vyrai, merginos iš savo mylimųjų galėjo gauti dovanų. Kaip būtiną kraičio daiktą, turėjo kiekviena. Anot senolės Pranciškos Jasinskienės iš Raseinių  apskrities, skalbimo procesas vyko du kart per metus, susikaupus didesniam skalbinių kiekiui. Kubile jie sluoksniais dėti kartu su pelenais, tada užpilami verdančiu vandeniu. Paskui vanduo pakeičiamas švariu, atkimšus kaištį kubilo dugne. Kitą dieną skalbiniai gabenti prie upelio, kur buvo mušami kultuvėmis, pagalbon viena kitai suskubdavo kaimynės. (spaudos ženklai be tarpų 549)

Verpstė – verpimo įrankis, prie kurio smeigtuku tvirtinamas vilnos ar linų kuodelis verpiant siūlus.  Verpiama buvo stovint arba atsisėdus, įsukant verpstuką. Mikliais verpėjos pirštais išlygintas lino kuokštas, vijosi į siūlą, standžiai gulantį ant kuokelės formos lazdelės, vadinamos verpstuku.  Pirmieji  verpsčių eksponatai randami neolito epochos moterų kapavietėse. Plokščios formos verpstės galva, išmarginta geometrine puošyba – dangaus kūnų, žemės, suartos dirvos simbolika. Darnoje linas ir verpstė – tai gyvybės medis. Dekoras atspindi tikėjimą magiška galia, slypinčia sakralinės geometrijos koduotėse, skatinančiose augimą ir klestėjimą. Užgavėnių ritualai, pasitelkus verpstę, buvo skirti suaktyvinti linų, kaip maitintojų ir gydytojų, turtų ir gėrio nešėjų sąjungą su žmogumi. Nors verpstes drožinėjo vienas kito nepažinoję meistrai, jų puošyba labai panaši, dažniausiai vienpusė, kad verpėja galėtų grožėtis ir pasipuikuoti. Na o nuotakai verpstė buvo būtina kraičio dalis.(spaudos ženklai be tarpų 861)

Prieverpstė – siūlų verpimo įrankis, tvirtinamas prie verpimo ratelio, kuris Lietuvoje atsirado XVIII a ir paspartino verpimo procesą. Prieverpstė įstatoma į ratelį, minamą koja, prie jos siūlu tvirtinamas linų ar vilnos kuodelis. Koja sukant ratelį, verpėja peša verpalą iš kuodelio, kita ranka prilaikydama lygina siūlą, nutaiko jo storį ir leidžia į ritę. Dekoruota saulės, žvaigždžių motyvais, įgalinta būti laimės, darnos ir turtų nešėja, prieverpstė, drauge su rateliu – privalomas nuotakos kraičio elementas.

Audimo įrankių detalės - sprąsčiai naudoti audžiant staklėmis - audiniui įtempti, kad nesusiaurėtų. Šaudyklės ar šeivutės - laiko rites su suvyniotais siūlais, ratukai naudoti nytims staklėse laikyti.(618)

Nuometas , kitur šydas, daugelyje pasaulio šalių - tradicinis, privalomas ištekėjusios moters galvos apdangalas, be kurio pasirodymas viešumoje buvo laikomas smerktinu. Lietuvoje jis – iki 4m ilgio, iš ploniausių siūlų austa plati juosta, galuose puošta raudonos ar mėlynos spalvos ornamentais, dekoruota karoliukais, idealiu atveju telpanti išnerti per žiedą. Gaubė moters galvą, dengiant krūtinę, kaklą, paliekant iki žemės nusidriekusius galus nugaroje. Ritualinėse vestuvių apeigose, nuotakos nuometo išrišimo ceremonija, simbolizavo perėjimą iš nerūpestingos jaunystės į atsakingą vedusios moters pasaulį. Ašaromis palydėtoje ceremonijoje buvo nusegamas rūtų vainikėlis, simbolizuojantis nekaltybę, nuimamas nuometas, dengiantis moters plaukus, simboliškai atiduodant ją būsimam vyrui. Ritualas persipynė su tam momentui skirtomis dainomis ir emocijomis. (755)

Keramikos savo forma funkcionaliai atitiko to meto  poreikius: puodo forma - pritaikyta ugniakuro angai, indas lauknešėliams - lauko darbininkams pamaitinti – dviejų dalių, skirtingiems patiekalams, pieno ąsočiai - siaurais kaklais, kad pienas ilgiau nesurūgtų. Riebus, švarus molis - būtinas tvirtam indui pagaminti, o ir sklandžiam žiedimo procesui, todėl jis buvo kruopščiai valomas, kol neliks žvyro, šakelių, akmenėlių priemaišų. Lietuvos teritorijoje, atvirame ugniakure, keramika gaminta nuo IV-II tūkst. pr. m. e. Nuo X a. naudotas rankinis žiedimo ratas, kartu ėmė vystytis uždaroje krosnyje degama ,,raugo“ ir juodoji keramika, iki šiandien išlikusi mūsų šalyje. Šią techniką išmanantys Lietuvos meistrai, saugo žinias, kaip ,,uždusintoje“ krosnyje gimsta anglies juodumo, blizgūs ir itin patvarūs keramikos dirbiniai. (717)

Krepšiai, liškės, maišeliai, terbos - daugiausiai paplitę Vakarų Aukštaitijoje ir Žemaitijoje, vyrų kasdieninis palydovas kelionių, medžioklės metu. Buvo sakoma - ,,Tas ne vyras, kuris terbos neturi“, taigi net ir kunigas nešiojo terbą kalėdodamas ar vykdamas pas ligonį. Krepšiai buvo rišami mazgytinių pinikų technika, iš natūralių naminių pilkos spalvos lino siūlų, atvartai pagražinti mėlynais ar raudonais medvilnės siūlais, kutais arba iš gyvulių odos, žvėrių kailio, pinami iš karnų, kampuose pritaisant virvę ar odos diržą - persimesti per petį.(477)

Į vežimą, kinkant vieną arklį naudotas lankas, sujungiantis ienas ir švelninantis nelygiu keliu riedančių ratų smūgius. Atkeliavęs iš kinų kultūros per mongolų ir totorių antplūdį Rusijoje, pasiekė Lietuvos Kunigaikštystę, kai prieš 300 metų rusų sentikiai, bėgdami nuo religinio persekiojimo pasklido po įvairias Lietuvos vietoves. Lankas buvo gaminamas iš tašyto, skaldyto, drožto žilvičio, gubos ar ievos medžio. Lauke paspaudus lengvam šaltukui buvo kertamas tvirtas medis ir kelių vyrų sulenktas, įspraudžiamas į medinį stovą. Būta paprastų lankų kasdieniniams darbams laukuose nudirbti ir šventadienio kelionėms skirtų puošnių lankų. (555)

Unikalūs XIX a. pab.- XXa. pr. arklio ašutų aksesuarai. Vienas iš jų - virvelė kišeniniam laikrodžiui, pinta iš arklio karčių ar uodegos. Kišeniniai laikrodžiai buvo ano meto pasiturinčių valstiečių bei miestiečių pasididžiavimas, o grandinėlė jam kišenėje laikyti - retai pasitaikanti prabangi detalė, dažnas nešiojo ašutines. Kartais pagražinta keliomis spalvomis, pridedant šalia kaboti pintą dekoratyvią detalę – drugelį ar kitokį kabutis. Gale buvo tvirtinamas metalinis žiedelis arba formuojama kilpelė laikrodžio kabinimui. Buvo pinami ašutiniai žiedai ir kiti aksesuarai. (503)

Pagalvių užvalkalai – margi, languoti ar dryžuoti - skirti kasdieniniam naudojimui, o štai puošmena pūpsojo stirtomis ant paklotos lovos - sniego baltumo, galuose išpuošti raudonais, mėlynais įaustais ruoželiais, apsiūti lininiais pinikais, vąšeliu nertais nėriniais. Jos puošė lovą ir namus. Gražiausieji keliavo iš kartos į kartą, kaip turtas ir buvo tausojami.(314)

Iš keturkampių ar stačiakampių pintinių pinikų siūti čepčiai, kykai, čepčiukai tai – kepurėlės, apsiūtos medvilnės ar lino juosta. Jų kraštai puošti iš audinio išlankstytais dantukais, ažūrinėmis juostelėmis sunertomis iš stiklo karoliukų, pakaušyje verta virvelė kepurėlę surišti. Jas dėvėjo vedusios moterys po skaromis, nuometais, paliekant matytis puošnųjį kraštą.(322)

Pintinių pinikų technika siekianti Babilono kultūros laikus, aptinkama II tūkstantmetyje prieš Kristų Egipte. Pynimas atliekama pirštais, nenaudojant jokio papildomo siūlo, tam tikru būdu perpinant tik metmenų siūlus, kurie apmetami ant dviejų skersinių pagalių ar rėmo. Taip išgaunami kiauraraščiai, geometriniai raštai. Vienu metu pinami abu galai, taigi nusipina du identiški dirbiniai, kurie ties lenkimu susijungia į vieną gaminį. Šiuo metodu buvo išgaunama itin elastinga daikto tekstūra.  Lietuvoje buvo naudojama drabužių, interjero audinių puošybai, vyriškiems krepšiams, moteriškoms rankinėms rišti.(532)

Tarmiškai Aukštaitijoje vadinami venzliukais, Suvalkijoje pundeliais, Dzūkijoje skariniais, Dieveniškėse nasurkomis – ryšuliai, kuriuose moterys nešėsi maistą einant dirbti į laukus. Šventadieniais, susiruošus bažnyčion į gražiausius rišo maldaknygę, rožančių, pinigus, batus. Keturkampės skarelės buvo rišamos priešingais kampais ir maunamos ant rankos arba mandresniu būdu – du kampai rišti tarpusavy, trečiasis apvyniotas aplinkui mazgą, o ketvirtasis – dailiausias, pertrauktas per visus tris ir gražiai ištiestas. Dzūkų skarinis - iš austos drobės likusių galų iškirpta audinio atraiža su puošniais pinikais, kutais, kaselėmis galuose, supintomis iš nesuaustų metmenų. Duonai, ąsočiams uždengti,  šiltam maistui išlaikyti, taip pat buvo naudojami skariniai, prastesni - rankoms šluostytis.(695)

Šimtaraščių juostų komponavimo schemos, metrijos principai siekia neolito laikus. Tai – 27 skirtingi ženklų tipai, kildinami iš 18 pagrindinių archetipų, simbolizuojančių gamtos stichijas, kosmosą, žmogaus psichologinį erdvės pajautimą. Mažojoje Lietuvoje ,,šimtaraštėse“  juostose išausti magiški ženklai, buvo suvokiami kaip maldos, kurios paskutinio teismo dieną, padės velioniui pasiekti dangaus karalystę. Austinių juostų aptikta visuose Lietuvos regionuose ir visur jos skirtingos. Štai Vakarų Lietuvoje vyravo senieji archetipiniai ženklai – kryžius, eglutė, rombas, svastika, meandras. Latvijos pasienyje, Aukštaitijoje – apčiuopiamos latgalių kultūros detalės. Sakralią juostų reikšmę pastebėjo etnologas V.Tumėnas, nagrinėdamas vestuvines lietuvių apeigas, o Vydūnas buvo iškėlęs hipotezę, apie užkoduotą tekstą slypintį ,,šimtaraštėse“, deja ši mintis nepasitvirtino. Tačiau vestuvių apeigos, tolygios krikštui, buvusios itin reikšmingu ir pavojingu virsmu moters gyvenime, atsiduriant svetimoje šeimoje, todėl nuotaka buvo gausiai puošiama, manant jog papuošalai turi stiprią apsauginę reikšmę. Viena iš svarbiausių puošmenų jaunamartei - rišama ,,šimtaraštė“ . Juostos buvo saugomos, dovanojamos bažnyčiai, iš jų siuvami kilimai.(1093)

XVI – XVII a. randami pirmieji rašytiniai liudijimai apie buityje ir apeigų metu, lietuvių naudojamus rankšluosčius. Buvę iki 3m. ilgio ir siauri, vėliau trumpesni ir platesni, pilkas linas ar medvilnė derintas su baltu, siekiant išryškinti audinio raštą. Smulkiu rašteliu padailintais šonais, geometriniais raštais, galai jau trečiaip - puošti raudonų siūlų ruoželiais, siuvinėjimais, vąšelio nėriniais. Patys gražiausi puikavosi rankomis drožinėtose rankšluostinėse, garbingose vietose. Laidojimo apeigose rankšluosčiai juosti nešusiems karstą, vestuvių ceremonijose dovanoti svečiams, piršliui. Apie audėjos darbštumą ir kraičio didumą, liudijo tai, kiek rankšluosčių ji nuaudusi. Puošnūs kraičio rankšluosčiai perduoti kaip turtas iš kartos į kartą. (659)

Iš po raštuotų lovatiesių kyšantys dailūs prielovių, paklodžių kraštai, kaip ir pūpsančios prašmatnios pagalvių stirtos, į niūrią pirkios tamsą, įnešdavo šviesios estetikos. Pailga audinio juosta su puošniu kraštu, dengė palovį, kuriame laikyti buities rakandai. Prielovis pamautas ant kartelės ar kilpomis prie lovos kraštų pritaisytas, rankų darbo pinikais puoštas, ar raudonai, mėlynai languotas. Paklodės - ornamentais siuvinėtais galais, ypač prašmatnios - vestuvių ,,pirmaryčiui“ skirtos, o nusidėvėjus - puošnusis kraštas persiūtas naujai.(477)

Pailgos formos, daugiau nei dviejų metrų ilgio drobulės, vienas iš seniausių ištekėjusios moters aprėdų, gaubusių pečius vasarą. Vienos dalies kas dieną dėvėti, dviejų dalių - sujungtos rankų darbo pinikais, siuvinėtos augalų motyvais, keliomis spalvomis pamargintos – šventadieniams pasipuošti skirtos. Galuose įausti raudonų siūlų pagražinimai - apgaubus pečius - nuleisti priekyje. Ne tik lietuvių, bet ir lenkių, latvių, baltarusių moterų pamėgta moteriška grožybė. Nosinė - šventadieninė kaimo žmonių aprangos detalė, atsiradusi lietuvių buityje tik XIX a. Austa namuose, iš plonų lininių ar medvilninių siūlų, kraštuose puošta vienos ar kelių spalvų įaustais storesniais siūlais. Austos ir languotos nosinės, su raudonais ar mėlynais įvairaus pločio dryželiais. Vyriškos didesnės už moteriškas, kampuose siuvinėtos ornamentais ar inicialais. Nosinė naudota tik kaip išeigos atributas, kasdienai pakako skudurėlio ar augalo lapo, dažnai nosį šnypštė tiesiog ant žemės.(844)

Kai sodai žydi baltai, po žiedais gerai bala lino audiniai. Unikali drobių balinimo technika: ašutiniai arba lininiai namuose austi audiniai, virinti pelenų šarme, tiesiami pievoje priešais saulę džiūti, nuolat drėkinami iki sniego baltumo. Arba - išplauti ir saulės atokaitoje beržo, alksnio pelenais išbarstyti, suvynioti dedami į krosnį ant lentų ir šiaudų, ten laikomi per naktį, o rytą vėl išguldomi drėgni, saulėje džiūti. Naktį budėta, kad kas drobių nepavoktų, mat ypač svarbu rytinės rasos drobes primaitinti ir tekančioje saulėje išdžiovinti. Kristijonas Donelaitis poemoje ,,Metai“ su pasigėrėjimu kalba apie moteris, kurios priaudusios drobių, balina jas ištiesusios pievoje. Baltos, gerai ištampytos, kočėlais išlygintos, į rietuves susuktos, skrynion suguldomos ilsėtis. Kraičiui ar naujam rūbui paruoštos.(710)

Apeiginė taurė – viena iš pirmųjų Baltų archaikos eksponatų patekusių į muziejų, jau 1930 užfiksuotų dailininko Antano Rūkštelės stikliniame negatyve. Taurė išraižyta pagoniškais ir krikščioniškais simboliais, atramoje gerai matomas  išlikęs tekstas - ,, METU PONA 1770. MENESIU DIENAS. MORCIAUS 17“. Dievas mūsų protėvių vadintas ,,Ponu“, o metus skaičiuodavo kaip Dievo arba Pono metus. Iš vieno medžio išskobta taurė - dviejų ragų formos, apačioje sueinanti į vieną užriestą viršun kilpą, o vidinėje pusėje apačioje ragais susijungianti per nedidelę kiaurymę, pagal Karlo Gustavo Jungo analizę – savo forma ir tvirtumu, simboliškai išreiškia vyrišką ir moterišką pradą. Jauniesiems taurė, kaip fortūnos atributas ,,gausybės ragas“, buvo dovanojamas linkint santuokos tvirtybės, visokeriopos sėkmės simbolis.(701)

Tavo gyslomis teka kantrių, atkaklių, ištvermingų, darbščių protėvių kraujas. Jų rankos, pasitelkusios primityvias laikmečio galimybes, sukūrė pirmuosius buities įrankius, kurie, išlaikę tūkstantmečių išbandymus, tobulinami iki šiol, patvirtina savo funkcionalumą. Praeities kartų širdyse ugdytas ir puoselėtas ryšys su gamta, autentiška meninė išraiška, tarpusavio bendrystė ir pagarba dvasiniam aspektui bei papročiams, nusėdusi giliai lietuvio sąmonėle, nenustoja  reikštis meile gimtajam kraštui ir siekiu įskiepyti šias vertybes jaunajai kartai.