Sraigės namo revizija
2020-11-27,
Komentarų nėra
Metų pabaigos negaliu pavadinti labai
smagia.
Paskutiniai mėnesiai labiau panėšėjo į
visu greičiu lekiantį lenktyninį automobilį, tiksliai nežinantį
kur. Važiuojantį viena kryptimi, paskui staiga sumojusį, kad rieda
ne visai ten, tuomet staigus posūkis, kelio atkarpa atgalios ir vėl
- pasirinkta kryptimi galvotrūkčiais priekin.
Nuolatinės abejonės dėl pasirinktų
sprendimų - vidinis kritikas, kaip užsikirtęs patefonas,
nepailsdamas suko - ,,ar ne per aukštai taikai, brangioji’’.
Virtinės laukiančių darbų, susikurti,
rodos neįveikiami ateities iššūkiai - kai neturi žalio supratimo
kaip tai įgyvendinsi, tik jauti, kad visa širdimi to trokšti ir esi
pasiryžusi bet kam.
Dar krūva keliais aukštais sukrautų
priekaištų sau – ko nepadariau:
Nepradėjau sportuoti, vis dar neįpratau
keltis su gaidžiais, nepatraukiau iš savo gyvenimo šokolado, per
retai lankiau savo sielos bendražygius, per mažai laiko skyriau
mylimiems. Nesukūriau ritmo pasivaikščiojimams, neturiu grafiko
meditacijai, ne visada maitinuosi teisingai.
Galėčiau dar pavardinti ne vieną eilutę.
Kapsint paskutinėms metų dienoms, ant pečių, it sraigė vilkau ,,priekaištų sau” namą. Gal jis nėra toks jau sunkus, tačiau ilgą laiką laikant rankoje net plastikinis vandens butelis pasidaro nepakeliamai sunkus.