Žmogaus ranka galinti kurti
Be galo smagu žiūrėti, kaip per pastaruosius trejus metus atbunda, gražinasi Prienų miestelis. Prieš metus išdygo nauja autobusų stotis, nutiesti prašmatnūs nauji keliai, daugiabučiai namai gavo modernius aprėdus, pėsčiųjų takais apsivijo Nemuno pakrantės, sujungdamos du puikius parkus: senąjį ,Revuonos‘ - dešiniajame krante, su naujuoju ,Stadiono‘ - kairiajame.
Dar šią vasarą, Prienų miestas kviečia kartu pasidžiaugti savo vienu iš naujai įgyvendintų projektų – senasis ,Revuonos‘ parkas, esantis prie pat Nemuno pakrantės, gimė iš naujo ir atveria plačius žalius vartus miesto gyventojams ir svečiams. Tai puikus pavyzdys, kuomet žmonės, branginantys šimtametį gamtos paveldą, geba jį ne tik puoselėti, tačiau ir prikelti naujam gyvenimui.
Parko renovacijos projektui prireikė dvejų
metų. Jame dalyvavo žinomi Lietuvos paveldo ir kraštotyros specialistai,
kurie kruopščiai išanalizavo ,Revuonos‘ parko istoriją ir pateikė
rekomendacijas, kurių buvo laikytasi atkuriant parko autentiškumą.
1667-1701 metais čia, šalia Nemuno santakos su Revuonos upeliu, stovėjo puošni, prancūzišką stilių atkartojanti, Prienų pilis. Dvaras bei parkas priklausė kilmingiems šeimininkams – G. V. Butleriui (Karūnos rūmų iždininkui, Pernu ir Prienų seniūnui, Jono K. Vazos sargybiniui), bei jo giminei. Anot 1677 metų archyvinių dokumentų, tuometinis dvaras buvo gana stambus, jo valdovas G.V. Butleris pakėlė mūrinius bokšto kuorus iš medinių, laikmečio pilies ansamblis aprašomas, kaip didingas statinys pačioje Nemuno pakrantėje.
Parko inžineriniams projektavimo darbams buvo pakviestas talkinti S.T. – plačiai žinomas kaip puikus Lietuvos krašto gamtos draustinių inžinerinių projektų autorius, jis sako, kad XVII amžiuje, G.V. Butlerio pavedimu, buvo įkurtas rūmus supantis tvarkingos geometrinės struktūros parkas, jį puošusios pavėsinės, kanalai ir tvenkiniai. Parko alėjas turtino iš kitų kraštų parvežti neregėti krūmai bei medžiai. Dvaro pastatai, kaip antai – arklidės, virtuvė, svirnas, kalvė, ratinė, pirtis, nuo pagrindinio mūrinio pilies pastato, buvo įmantriai atskirta tvenkiniais. Pilis sunyko karo su švedais metu 1701metais. Pamažu su ja ėmė nykti ir parkas.XX amžiaus pradžioje, Nemuno ir Revuonos upelio santakoje buvo pastatytas malūnas. Jo krintančio vandens šniokštimu, galima pasigrožėti iki šiolei. 1984 metais čia įkurtas viešbutis.
Žinoma, statinius atkurti prireiktų ne mažai laiko, tačiau pasirūpinti parko, bei malūno komplekso išsaugojimu, mes galime jau dabar. – entuziazmu trykšta Prienų miesto Kultūros paveldo registro atsakinga darbuotoja P.G.
Parko priežiūra ir puoselėjimas ilgą laiką buvo tik planuose. Klestėjo laikmetis, kai žmonėms labiau rūpėjo statyti fabrikus, vėliau prekybos centrus, o puoselėti gamtos paveldą atrodė ne taip svarbu. Parkas pažliugo
purvu, apsiklojo senomis šakomis, nevalytomis kemsynėmis. Ne vieną dešimtį metų jis laukė, kol žmogus atsigręš ir
pamatys, kokia didinga praeitis ir galima ateitis slepiasi po samanų paklodėm
ir kerpėtose medžių šakose.
Dabar žmogus pamilo parką iš naujo ir pakvietė jį kurti
kartu gamtos paveldą vaikams ir vaikaičiams.
Senieji medžiai, nepaliesti pjūklo ašmenų, didžiuojasi kaimynyste su puikiais
suolais. Apžvalgos aikštelė Nemuno vingio linkui, mediniai laiptai pas
legendomis apipintą šaltinį,
apkaišyti žibintų šviesomis, pasiruošę
nuvesti mus gilios
praeities prisiminimų takais. Centre puikuojasi moderni vaikų žaidimo
aikštelė- sūpuoklės, ,,karstynės", smėlio
dėžės sulaukė savo lankytojų dar nepasibaigus paskutiniams darbams. Tvenkinyje smagiai tarškia pulkas
nuolatinių gyventojų – linksmuolių ančių. Jos savo klegesiu, bei žaliu kaklų
aksomu, džiugina čionykščius tikrai ne pirmus metus.
Drožinėtos skulptūros karingai išsirikiavę saugo savo naują
buveinę. Šaltinio krantai, išgrįsti rieduliais, atkartoja senos praeities
dvasią. Vakarais čia įsižiebia tuzinas žibintų. Aukštai virš galvos sužibusios šviesos iš tolo kviečia pasinerti į miegančią
tylą. Vaizduotė piešia žiemos
paveikslą, kuris nenusileis
tam, ką jau dabar
glosto praeivių akys. Visais metų laikais čia turėsite kur pavedžioti
akis ir pailsinti sielą.
Taigi, brangieji, senasis ,Revuonos‘ parkas merkia akį ir
laukia Jūsų, kad galėtumėt įvertinti ir pasidžiaugti mūsų bendru gamtos
turtu. Jis įsikūręs Prienuose, Dariaus ir Girėno gatvėje, dešiniajame Nemuno
krante.
Kaip malonu atrasti, kad žmogaus ranka ne visada yra
griaunanti. Kartais ji, susivienijusi su gamta, kuria darnią žalią simfoniją,
kuri skambės ne vienerius metus mūsų
vaikų ir anūkų kasdienybėje.
Ir net mums išėjus amžinybės
takais, senasis parkas išliks mūsų kartos paveldu.