Graikija (M. K. Čiurlionis)
Nacionalinis Mykolo Konstantino Čiurlionio muziejus kviečia jus artimiau susipažinti su viena iš seniausių civilizacijų, kuri tituluojama šiuolaikinio pasaulio kultūros kalve ir Europos pradininke. Meno, mokslo ir amatų lopšiu. Jūsų dėmesiui – Senovės Graikija.
KAIP MANOTE, KODĖL ANTIKINĖ GRAIKIJA LAIKOMA ŠALIMI – KURIOJE UŽSIMEZGĖ PASAULIO PAŽANGOS - MOKSLO, KULTŪROS IR MENO ŠAKNYS ?
Pabandykime tai išsiaiškinti.
Balkanų pusiasalyje, pačios gamtos padalinta į tris dalis, skalaujama Viduržemio, Jonijos, Kretos ir Egėjo jūrų, apdovanota gamtiniais ištekliais – rūdomis, statybinėmis medžiagomis, auksu, marmuru - klestėjo Antikinė civilizacija, kurios ištakos, siekia tūkstančius metų, o iš ketvirtajame tūkstantmetyje prieš Kristaus gimimą - jau aptinkama pakankamai ryškių šios civilizacijos sparčios raidos elementų.
Šalį sudarė miestai/valstybės, smulkiau suskirstyti į polius, kurios dažnai tarpusavyje kariavo, tačiau jas vienijo ta pati kalba, kultūra ir jie meldėsi tiems patiems dievams.
...........................................................................................................................................................
Pradžių pradžioje, kai viešpatavo Chaosas, atsirado pirmapradė dieviška Gaja – simbolizuojanti Žemę ir Uranas – simbolizuojantis Dangų. Aršiausias Gajos sūnus, vardu Kronas, susilaukęs vaikų su mylimąja vardu Rėja, kuri taip pat kildinama iš Motinos Gajos.
Nuožmusis Kronas savo vaikus pasmerkęs mirti, nes bijojęs jiems užaugus prarasti savo galybę. Motina Rėja išgelbėjusi vieną savo vaiką, paslėpdama jį Kretoje. Taip liko gyvas pagrindinis ir vyriausias Olimpo dievas, vardu Dzeusas. Jis nuvertė negailestingąjį Kroną ir susigrąžino, pasmerktus tėvo - brolius ir seseris.
Dvylika pagrindinių Olimpo dievų – Dzeuso brolių, seserų ir vaikų, kuriuos garbino graikai - brolis Poseidonas, seserys Hera, bei Demetra. Vaikai – Apolonas, Dionisas, Artemidė, Arėjas, Hermis, Atėnė, Hefaistas, iš jūros putos gimusi Afroditė. Jie visai nepanašūs į mums įprastus krikščioniškuosius - tarsi žmogiškųjų ydų atspindys, gėdingų ir baustinų savybių rinkinys, leidžiantis juos garbinusiems pasijusti ne tokiais menkais savo silpnybėse.
Galima sakyti, kad Antikos dievai savo būdu niekuo nesiskyrė nuo žmonių, skirtumas tik - kad niekuomet nesirgo ir buvo nemirtingi - kariavo tarpusavyje, apgaudinėjo, vogė, svetimavo. Tačiau šie faktai netrukdė graikams juos garbinti. Atvirkščiai – kėlė pagarbią baimę ir pasigėrėjimą, nes jų dievams buvo nesvetimas pavydas ir kančia, pažįstama neapykanta ir baimė.
Panteono viešpats - Dzeusas – dangaus ir oro valdovas - jo rankose žaibo strėlė. Mirtingųjų tėvas, įstatymų globėjas, tačiau net ir jis tapdavo paklusnus likimo deivėms/moiroms įsakius. Ne visada buvo švelnus ir teisingas, tačiau labiausiai gerbiamas, bei aukštinamas. Jo vardas – ,,deus-pater“, reiškia – Dievas Tėvas.
Nepaisant savo dieviškos kilmės, Dzeusas turėjo šūsnį žmogiškų silpnybių. Pagrindinė – daugybė meilės nuotykių su mūzomis, deivėmis ir mirtingomis moterimis. Dėl šios priežasties Dzeusas - daugybės vaikų, papildžiusių Olimpo dievų panteono gretas - tėvas.
................................................................................................................................................................. Tikriausiai pastebėjote, kad senosiose kultūrose, vienas iš pagrindinių postūmių vystytis tradicijoms, gyvenimo būdui, menams, literatūrai tai – giliai įsišaknijusi religija ir nepajudinamas dievų kultas.
Graikija ne išimtis. Savo didybe kvapą gniaužiančios šventyklos, marmurinės, bei akmeninės skulptūros, ritualinės apeigos - ilgainiui virtusios periodinėmis šventėmis, mitai, įamžinti epuose – liudija apie tvirtą tautos tikėjimą savo dievais ir nenuilstančias pastangas jiems įtikti.
Pažvelkime į iliustraciją mito, apie mums gerai žinomo žemyno pavadinimo atsiradimą. EUROPOS PAGROBIMAS - vokiečių tapytojo, grafiko, miniatiurininko H. W. Hoppe XVIII amžiuje nutapytas paveikslas, puošiantis mūsų muziejuje saugomą Graikijos ekspoziciją. Šiame paveiksle vaizduojama princesė Europa, sėdinti ant balto jaučio nugaros ir bejėgiškai stebinti tolstantį gimtąjį krantą, o jūros vėjas plaiksto jos lengvą drabužį.
Mitas apie princesę Europą, Finikijos karaliaus Agenoro dukterį pasakoja, kaip jūros pakrantėje žaidusią su draugais, gražuolę Europą pastebėjo dievas Dzeusas. Merginos grožis pavergė dievo širdį. Jis pasivertė sniego baltumo jaučiu ir, savo galantišku elgesiu įgavo jos pasitikėjimą. Kai gražioji princesė užsėdusi jaučio nugarą, puošė ragus gėlėmis, Dzeusas įbrido į jūrą ir nuplukdė ją į kitą krantą, toli nuo gimtojo krašto, draugų, bei tėvo.
Princesė su dievu Dzeusu susilaukė sūnų – Radamanato, kuris minimas kaip garsus įstatymų leidėjas, Sarpedono – Trojos karo didvyrio ir Minijo – Kretos būsimo valdovo.
Tauro žvaigždynas danguje atkartoja šią Antikinę legendą. O žemynas puikuojasi pavadinimu - Europa.
..................................................................................................................................................................
Susipažinkime su graikų dievais - mitologiniais asmenimis, įsitaisiusių aukštai, snieguoto Olimpo kalno viršūnėje. Jie, bene tūkstantmetį įtakojo Graikijos kultūrinę, bei meninę evoliuciją. Dievams buvo statomos šventyklos, rengiamos sporto varžybos, ritualinės procesijos – vėliau išaugusios į teatro kultūrą. Kuriamos skulptūros, bei literatūriniai kūriniai.
Atėnė – karingoji išminties, strategijos ir karo deivė. Vėliau minima ir kaip meno, amatų, mokslo ir audimo globėja. Taip pat, jos pagalbininkas, karo dievas, nuožmusis Arėjas.
Amžinai jauna, žavingiausioji iš deivių, meilės sergėtoja – Afroditė.
Hefaistas – ugnies dievas. Amatininkų, skulptorių, kalvystės globėjas. Pats talentingiausias kalvis, pastatęs dievams auksinius Olimpo rūmus. Prometėjo žmonėms padovanota ugnis, buvo pavogta iš Hefaisto kalvės, o žymioji Pandora ir jos skrynia, tai Hefaisto sukurta dovana žmonėms.
Hestija – namų židinio deivė. Pati ramiausia iš visų dievų. Ji saugojo šeimos tvirtumą, prižiūrėjo visuotinę tvarką, rūpinosi ramybe ir vaikais.
Santuokos ir gimdymo deivė, olimpiečių globėja, Dzeuso žmona, pavydžioji ir kerštingoji – deivė Hera.
Jūrų dievas, kuriam paklusdavo audros ir žemės drebėjimai – negailestingas Poseidonas.
Hadas – požemių valdovas. Mirusiųjų pasaulio prižiūrėtojas.
Žemdirbystę ir derlingumą prižiūrėjusios dvi deivės – Demetra ir jos dukra Persefonė. Demetra – viena iš seniausiai randamų mitologiniuose šaltiniuose – gamtos sezonų valdytoja, pažadinanti metų ciklus.
Apolonas - saulės šviesos dievas. Muzikos, poezijos globėjas, mūzų choro vadovas. Dievas pranašautojas ir gydytojas.
Dionisas – ekstazės dievas. Vynuogienojų, vyndarystės puoselėtojas, siejamas su laisvumu ir linksmybėmis. Kuriamųjų gamtos jėgų viešpats. Jo įsikūnijimu buvo laikomi augalai ir medžiai. Taip pat jis vaizduojamas kaip žemės ūkio ir teatro globėjas.
Artemidė – skaistaus mėnulio, laukinės gamtos ir gyvūnų, taip ir pat medžioklės deivė.
.................................................................................................................................................................. Turėdami tokią gausybę dievų, atsidavimo ir pagarbos ženklan, graikai statė unikalius statinius, kurie iki šiol stebina savo didingumu ir išmone juos projektuojant. Tad kaip gi atrodė pagrindiniai architektūriniai paminklai.
Graikų šventykla – tai milžiniškas statinys, įrengtas ant masyvios plokštumos su laiptais ir kolonomis. Skirtingi Graikijos kultūros raidos laikotarpiai, paliko tik jiems būdingus puošybos elementus. Dorėninio laikotarpio kolonas puošiantys kapiteliai, joniniai, ar korintiniai – visi jie pasižymi laikmetį atspindinčia architektūrine puošyba, iš kurios mes galime nuspėti šventyklų statymo laikotarpį, stilių ir orderį. Romos užkariavimo laikais, skirtingi architektūros raidos etapai ėmė maišytis tarpusavyje ir atsirado vadinamieji kompoziciniai kapiteliai.
Šventyklos dažniausiai buvo statomos kaip viena iš kulto komplekso dalių, kurią supo įvairių paskirčių pastatai. Kiemas – ,,temenas“- su centriniu aukuru, buvo svarbiausia šventyklos vieta. Teritorija apjuosta aukštomis sienomis ir šventuoju keliu. Abipus šventyklos kelio – svečių namai maldininkams, paminklai, portikai, teatras, netgi stadionas. Graikai rinkosi melstis šalia šventyklos, nes vidun įeiti paprastiems mirtingiesiems buvo draudžiama, čia šeimininkavo tik žyniai orakulai – dievų su žmonėmis tarpininkai. Keliavo išgirsti dievų atsakymus į jiems rūpimus klausimus, kuriuos išpranašaudavo žyniai, ar gydytis. Šventyklos buvo statomos už miesto, arba netgi miesto teritorijoje. Pagrindinei krašto dievybei buvo skirta svarbiausia šventyklos vieta – naos, tačiau tame pačiame kulto komplekse, savo šventyklas galėjo turėti ir kiti, mažiau svarbūs dievai.
Mes vis dar galime grožėtis išlikusiu Partenonu Atėnuose, Pesto ,,bazilika“ Italijoje. Pamatyti Akraganto šventyklą Konkordijoje, Atėnės Nikės -Atėnų akropolyje. O Artemidės šventykla Efese laikoma viena iš septynių pasaulio stebuklų. Didžiausiu Antikos laikų korintinio stiliaus palikimu laikoma Dzeuso Olimpiečio šventykla Atėnuose. Jos statybos laikotarpis prasidėjo IV amžiuje prieš Kristaus gimimą, o pabaigta 130- tais metais, romėnų imperatoriaus Hadriano rūpesčiu.
................................................................................................................................................................
Prieš jūsų akis pirmasis Vakarų literatūrinis palikimas - Iliada ir Odisėja. Parašytos antikos autoriaus Homero, manoma, gyvenusio IX amžiuje prieš Kristų. Mums šios poemos yra skirtingų ilgalaikės civilizacijos raidos etapų atspindys ir Graikijos kultūros rašytinis liudijimas. Šios epinės poemos yra suskirstytos į dvidešimt keturias giesmes, buvo dažnai cituojamos ir turėjo didelę reikšmę tolesnei Graikijos kultūrai, bei jaunimo auklėjimui.
Poema ,,Odisėja“ pasakoja apie Trojos kare pasižymėjusio didvyrio Odisėjo ilgą ir sunkią kelionę į tėvynę. Tai kūrinys, įkvepiantis stiprybės, ištvermės ir tikėjimo. Puoselėjantis meilę gimtam kraštui, ugdantis vyriškumą ir skatinantis ginti savo vertybes.
,,Iliados“ veiksmas apima penkiasdešimt vieną dieną iš viso ilgai trukusio Trojos karo. Čia apdainuojamas Achilo ginčas su priešininku, karaliumi Agamemnonu ir jų nuožmi, ambicinga kova, kurios kaltininkė buvo Achilo meilė vergei Briseidei.
.................................................................................................................................................................. Achilas – legendinis graikų didvyris, buvo jūrų nimfos Tetidės ir mirtingojo Pelėjo sūnus. Motina stengėsi padaryti viską, kad jos sūnus taptų nemirtingas kaip ir ji. Todėl grūdino jį ugnyje, maudė požemio karalystės Stiklo upėje, laikydama už kulno - šis ir liko silpniausia Achilo vieta. Tikriausiai esate girdėję posakį – Achilo kulnas – žmogaus silpnoji vieta. Pasirodo, žmonijos mėgemas posakis yra iš ties labai senas.
Achilą užaugino ir išauklėjo taikus kentauras, kuris išmokė jaunuolį kovos menų, muzikos, medicinos. Kartą motina Tetidė išgirdo pranašystę, kad jos mylimas sūnus žus Trojos kare. Norėdama jį apsaugoti nuo mirties, ji aprengė sūnų mergaitės rūbais ir išleido pas karalių Likomedą į Skiros salą, gyventi tarp jo dukterų. Tačiau ši gudrybė Tetidei nepavyko. Sužinojęs apie tai Odisėjas apsimetė turgaus prekeiviu ir tarp moteriškų apdarų išdėliojo prekybai ginklus. Achilas, negalėdamas atsispirti vyriškam pradui, godžiai apžiūrinėjo ginklus ir taip buvo išaiškinta jo vyriška prigimtis.
Matote kūrinį ACHILAS IR BRISEIDĖ, priklausantį danų skulptūros meistrui Bertel‘iui Thovaldsen‘ui, datuojamą 1803- tiems metams. Į Lietuvą, tiesiai iš skulptoriaus dirbtuvių Romoje jį parsivežė baronas Theodoras von der Roppas, buvęs vienas iš skulptoriaus mecenatų.
..................................................................................................................................................................
Tenka pripažinti, kad karai, vykę šiuo istoriniu laikotarpiu ir jų metu susipynusios tautų kultūros, įvairias Senovės Graikijos civilizacijos sritis skatino evoliucionuoti.
Jūrinė civilizacija, gyvenant ošiančių jūrų pašonėje, išsivystė natūraliai - su poreikiu prekiauti, bei šaliai plėstis. Kretos saloje – Egėjo jūros širdyje, besikeičiant įvairioms gentims – mikėniečiams, dorėnams, jonėnams, pamažu buvo nubraižyti Graikijos žemėlapio kontūrai.
Kretoje brendusią kultūrą, galime laikyti seniausia Europoje. Savo galybės viršūnę Kreta pasiekė apie 1700- tuosius metus prieš Kristų, tai įtakojo prekyba Viduržemio jūros regione. Miestai, išsidėstę aplinkui valdovų rūmus, kuriuose buvo apstu dirbtuvių, sandėlių, laukuose vešėjo javai ir kitos maistinės kultūros, saulėje sirpo vynuogienojai, pakalnėse stiebėsi alyvmedžiai. Jūra, tarsi gynybinė siena saugojo šalį nuo priešų, o išpuoselėtas laivynas tarnavo prekybai.
Vėliau į Kretą ėmė veržtis mikėniečiai. Priešingai nei Kipro gyventojų, mikėniečių karingas būdas, skatino skverbtis vis gilyn į šalies teritorijas. Naujų gyvenamųjų teritorijų paieškos, vertusios gentis kariauti, pritraukė mikėnus, vėliau dorėnus, bei jonėnus, kurių kiekviena į Graikijos kultūrinę ir istorinę praeitį įnešė savo indėlį. Tai liudija piešiniai vaizduojantys karo scenas, išlikusios gynybinės sienos ir Homero poemoje, Iliadoje apdainuotas Trojos užkariavimas.
Antai, mikėnų kultūros laikotarpiu aptinkamas vadinamasis Linijinis B raštas, archaiškiausias graikų kultūros pavyzdys, pakeitęs hieroglifų epochą.
Aleksandro Didžiojo dėka, graikų kultūra pamažu išplito po visą pasaulį, o Senovės Roma ilgainiui perėmė švietimo, literatūros ir meno paslaptis.
..................................................................................................................................................................
Susipažinkite su Leonardo Carloso Coccorantės, vieno iš paslaptingiausių XVIII amžiaus Neapolio dailininkų paveikslu- AUDRINGOS JŪROS PAKRANTĖ. Jo paveikslai retai sutinkami pasaulio muziejuose. Šio paveikslo autorius buvo nustatytas pagal Majamio universitete saugomų kitų jo darbų pavyzdžius ir išskirtinį braižą. Kaip ir daugelyje dailininko kūrinių, šiame paveiksle, rūsčiame fone vaizduojami boluojantys antikiniai griuvėsiai, o šėlstanti jūra audroje blaško sudužusį laivą. Manoma, jog besigelbėjančių žmonių siluetus, šioje įspūdingoje, didžiulėje drobėje, nutapė kitas dailininkas Giusepė Tomaiolis.
Jau žinote, kad galingas gamtos stichijas – audras, didžiulius bangavimus jūrose ir žemės drebėjimus buvo patikėta valdyti dievui Poseidonui. Jis turėjo galių sutramdyti ne tik gamtos reiškinius, tačiau ir pašėlusius žirgus. Mitai pasakoja, kad Trojos arklys, galėjęs būti Trojos miesto griovėju, savo kanopomis sukėlęs žemės drebėjimą, Poseidono paliepimu.
..................................................................................................................................................................
Kaip manote, ar senojoje kultūroje vyravęs suvokimas, kas proporcinga ir gražu žmogaus kūne, skiriasi nuo to kaip mes grožį suprantame šiandieną?
Nagrinėjant Antikinės Graikijos kultūros raidą susidaro įspūdis, kad ypatingas dėmesys buvo skiriamas kūno proporcijoms, tobulam jo grožiui, nes pagrindinis Graikijos skulptūros objektas tai žmogaus. Tobulomis proporcijomis pasižyminčios skulptūros, vaizduojančios dievus, pasižymėjusius sportininkus, bei karius yra išlikusios iki šiandien ir praturtina mūsų suvokimą apie tuometinį graikų meno sričių išsivystymą.
Žiūrint į antikines skulptūras peršasi mintis, kad kūno grožio standartai mažai pakito iki šių laikų. ..................................................................................................................................................................
Šis J. ABELIO paveikslas - ,, SOKRATAS UŽBAIGIA TRIS GRACIJAS“, atspindi antikos laikų skulptoriaus darbo procesą. Paveiksle pavaizduotas to laikmečio žymus filosofas, kurio dėka ėmė rastis etinių vertybių gairės – gėris, grožis, tiesa. Tai šiuolaikinių mokslo struktūrų pradininkas ir skulptorius Sokratas, pasinėręs į skulptūros kūrimą.
Trys gracijos – Agaja/spindinčioji, Eufrosinė/džiaugsmingoji ir Talija/žydinčioji - grožį, žavesį ir palankumą personifikuojančios deivės, dievo Dzeuso dukterys, graikų mitologijoje vadinamos charitėmis. Būdamos žemesnio rango, tačiau nuolat besisukiojančios tarp Olimpo dievų, jos pastebimos vestuvių ir kitų švenčių sūkuryje. Savo žavesiu puošiančios tapybos darbus, skulptūras. Vaizduojamos nuogos, garsiąja poza – savo dėmesį dalindamos iš bet kurios pusės stebintį jas žiūrovą.
.................................................................................................................................................................
Ar teko girdėti, kad būtent Graikijoje susiformavo žodžio GIMNAZIJA reikšmė?
Šis terminas kilęs nuo graikiško žodžio ,,gymnos“, kuris reiškia -,,nuogas“. Senovės graikų atletai treniruodavosi specialiose aikštėse ir tai darydavo tiesiog nuogi, todėl aikštės imtos vadinti gymnasiumais. Taip pat, jaunoji karta diskutuodavo, bei dalindavosi žiniomis, patirtimi, taip lavindami savo intelektą.
Manoma, kad pirmoji mokykla Senovės Graikijoje, buvo įkurta Platono iniciatyva, kaip vieta, kurioje tiesos paieškos bus pagrindinis, kertinis akmuo. Dar jaunuoliai buvo mokomi astrologijos, retorikos, gramatikos, sporto. Būsimi liaudies vedliai – oratoriai, mokėsi sklandžiai kalbėti įkvepiančias kalbas susibūrusiai miniai. Sportiniai įgūdžiai buvo ruošiami ne tik būsimoms varžyboms, tačiau ir kariniam pasirengimui.
..................................................................................................................................................................
Tūkstantmečius skaičiuoja iki šiol puikiai mums pažįstamos Olimpinės žaidynės, saugančios graikų išpuoselėtas sporto tradicijas. Senovės Graikijoje – tai iškilminga šventė dievo Dzeuso garbei, rengiama kas ketveri metai, kuri vykdavo penkias dienas, kai pirmąją ir paskutiniąją iš jų vainikuodavo iškilmingos eitynės su ceremonijomis, aukojimais pagerbti aukščiausiąjį dievą.
Manoma, kad pirmosios žaidynės buvo surengtos anksčiau nei 776- taisiais metais prieš Kristaus gimimą, tačiau pirmieji duomenys, užrašyti apie olimpiados nugalėtojus olimpiakus, būtent šiais.
Žaidynių programą sudarė kumštynės, važnyčiotojų lenktynės, bėgimas, ieties ir disko metimas, šuolis į tolį. Papildė meno pasirodymai ir kiti renginiai.
Dalyvauti galėjo tik pilnateisiai Graikijos gyventojai, o nugalėtojai buvo apdovanojami ne tik laurų vainikais, tačiau užsitarnaudavo garbę, socialinių privilegijų, jiems buvo kuriamos skulptūros ir rašomi epai.
Olimpinių žaidynių metu, visiems kariaujantiems Graikijos poliams svarbiausiu įstatymu tapdavo visuotinės paliaubos, todėl jos simbolizuoja žmonių siekį gyventi taikoje.
..................................................................................................................................................................
Matote archaiškos formos Korinto keramikos dirbinį, su kolonėlių pavidalo ąselėmis, gamintą 575 – 550 metais pieš Kristų – KRATERĮ, ant kurio pavaizduotos komastų figūros. Linksmi šokėjai, trumpais raudonais rūbais - chitonai, pavaizduoti judesyje, sinchroniškai trepsintys apeiginio šokio ritmu. Jų kūnai skirtingi – moterys vaizduojamos šviesios odos spalvos, vyrai tamsesnės.
Čia šmėsteli tuometinės socialinės kultūros detalė - anuomet moterys nedalyvavo visuomeniniame gyvenime – jų dienos bėgo namuose, patalpose, o štai vyrai nuolat ėjo į susibūrimus – užsiėmė vietos reikalų sprendimais, aktualiomis diskusijomis, sportavo, taigi jų kūnai nugairinti saulės.
Krateriai buvo naudojami kaip indai vynui su vandeniu skiesti, puotų/simpoziumų metu. Mat graikų manymu, neskiestą vyną galėjo gerti tik barbarai.
Indai marginami juodu laku kuris, manoma, buvo gaminamas iš molio ir pelenų mišinio. Gelsvame ar rusvame molio fone, daugiafigūrės mitologinėmis kompozicijos, scenos iš epų, Trojos karo didvyrių siluetai.
Vėlesniu laikotarpiu komastai tapo satyrų personažais. Graikų teatre Dioniso scenoje, savo komiškais personažais, jie linksmino minias žmonių, susirinkusias iš visos Graikijos į didžiąją dievo Dioniso šventę, kuri buvo rengiama vynuogininkystės ir vyno, bei linksmybių dievui Dionisui.
................................................................................................................................................................. Ar žinote, kad žodžiai ,,tragedija“ ir ,,komedija“ yra graikiškos kilmės?
Senovės Graikijos teatras – buvo valstybinės reikšmės įvykis. Šventė, į kurią susirinkdavo didelė dalis Graikijos gyventojų, pradžioje buvo rengiama dievo Dionizo garbei. Ilgainiui ji tapo kultūriniu renginiu, visuomeninio gyvenimo įvykiu, paskatinusiu vystytis naujai meno rūšiai, išlikusiai iki šių laikų ir turinčiai bene garbingiausią vietą pasaulio kultūroje.
Teatras graikiškai reiškia - ,,renginio vieta“. Jis buvo rengiamas du kartus per metus, kulto vietoje – šventyklų, bei arenų komplekse esančiuose akmeniniuose amfiteatruose, susirinkusiai iki 20 000 žiūrovų miniai. Milžiniškoje erdvėje, puslankiu kylančiu aukštyn išsidėsčiusios žiūrovų eilės, juosiančios ,,orchestrą“, kur dainavo ir šoko choras - turintis siužeto aiškintojo rolę, stūksojo scena -,,skena“, kurioje aktoriai, vilkintys margus ilgus apdarus ir avintys storapadžius batus - ,,koturnas“, dėl kurių atrodė nežemiškai aukšti, buvo kuriami žiūrovus užburiantys vaizdai, pasitelkiant gausius rankų gestus, muziką, šokius, bei kūno kalbą. Tai dosniai finansuojamas miesto pasididžiavimas - aktorių, poetų, muzikų, šokėjų auksinis laikas.
Varžėsi trys geriausi siužetų kūrėjai, pristatydami keturis geriausius savo kūrinius – tris tragedijas ir vieną komediją.
Tragedija, pažodžiui – ,,ožio giesmė“, gal būt buvo siejama su laimėtojui skiriamu prizu – ožiu, gal dėl to, kad dievui Dionisui buvo aukojamas ožys, bet gali būti ir tiesiog todėl, kad satyrai, vaidinantys vaidmenis buvo vadinami ožiais. Šie kūriniai buvo kupini liūdnų atspalvių ir atspindėjo realias gyvenimo aktualijas.
Komedija – ,,komos“- euforijos kupinos giesmės, šėlsmo sūkurys, kuriame aktoriai pašiepdami vienas kitą ir rodydami juokingas situacijas, linksmindavo minią.
Išlikę Epidauro amfiteatro griuvėsiai, stebina savo galinga akustika net šiais, mokslo pažangos laikais. Geometrinis išplanavimas ir nuolydis tarp žiūrovams skirtų eilių, unikaliai paskirstantis garsą vienodai visoje erdvėje, stebina mokslininkus, architektus ir archeologus.
Reiktų nepamiršti , kad statinys buvo sukonstruotas keli tūkstantmečiai prieš mūsų erą, tačiau akustika pirmoje žiūrovų vietoje ir paskutinėje aukščiausioje - stebėtinai puiki ir vienoda.
..................................................................................................................................................................
Tai - HIDRIJA - IV – III amžiaus prieš Kristų radinys.
Atėnų suklestėjimo laikotarpiu, išaugusiuose vietiniuose keramikos centruose, išsivystė raudonfigūrė vazų dekoravimo tapyba, kuri pakeitė apie 530- tus metus prieš Kristų vyravusį juodafigūrį stilių, komponuotą iš griežtų ornamentų, bei juostų. Naujasis stilius suteikė didesnę išraiškos laisvę, atsirado piešinį išryškinantys kontūrai, bei papildomos spalvos. Vaizduojamos figūros tapo natūralios, molio rusvos ar gelsvos spalvos, fonas imtas dengti juodai. Tokiu būdu tapytojas turėjo galimybę atlikti tikslius, smulkius potėpius, paryškinant norimą formą ir išgauti tikrovišką siluetą. Keramikoje atsirado mitologiniai motyvai.
Vanduo iš šaltinių ar miesto fontanų buvo nešamos ant galvos, tam patogiai pritaikytos trys ąselės – dvi horizontaliosios - leido laikant rankose semti, o viena vertikalioji - pilti ir nešti vandenį.
.................................................................................................................................................................
Matote seniausi ir plačiausiai antikiniame pasaulyje IV – III amžiuje prieš Kristų, naudotas indas – AMFORA, rastas Dniepro upė žiočių dugne.
Šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje, klestėjusi Bosporo karalystė. Tokios formos indais buvo patogiai gabenamas aliejus ir vyną iš Graikijos, kurioje vešėjo alyvmedžių ir vynuogių plantacijos. Aukštos, ilgakaklės amforos smailiais dugnais, dažiausiai buvo paženklinamos keramikos dirbtuvių savininko inicialais ir nebuvo dekoruojamos.
..................................................................................................................................................................
,,Kas pirma vaikšto keturiomis, po to dvejomis, o galiausiai trejomis?
Sfingė - pabaisa moters galva, paukščio sparnais ir liūto kojomis - mitinė būtybė pasiųsta į Tėbus nubausti dievus užrūstinusius žmones, nešiojosi su savimi šią mįslę, kurios niekas neįstengė įminti ir buvo pasmerktas mirti.
KRATERIO DANGTĮ, skaičiuojantį apie V amžių prieš Kristaus gimimą, puošia Sfingės atvaizdas. Edipui įminus šią suktą mįslę, nusivylusi Sfingė nušoko nuo skardžio ant smailių uolų.
,,Žmogus vaikystėje ropoja, suaugęs remiasi dvejomis kojomis, senatvėje dar pasiremia lazda“ – šis atsakymas buvo teisingas.
.................................................................................................................................................................
O pabaigai būtų nuodėmė nepaminėti, kad Antikinėje Graikijoje susiformavo pirmieji šiuolaikinio mokslo pagrindai. Graikų troškulys pažinti pasaulį per mokslą, užaugino didžius mokslininkus, mąstytojus ir filosofus. Čia nubraižytas pirmasis geografijos žemėlapis, žymintis ilgumas ir platumas, susiformavo teiginys, jog žemė yra apvali, o Optalomėjus pristatė išvadą, jog dangaus kūnai sukasi aplink Žemę.
Archimedas, Aristotelis, Pitagoras, Sokratas, Platonas – tai tik maža dalis šviesių protų, kurių dėka mes šiandieną naudojamės tūrio bei tankio formulėmis, algebros, geometrijos, bei mechanikos pagrindais.
Antikos skaičiavimų išvadomis paremtos sudėtingos šventyklų kupolų konstrukcijos, sukurti instrumentai vandens apimčiai, laikui matuoti, pirmasis garo variklis, vandens siurblys. O išminties ir logikos mylėtojų dėka Graikijoje įsikūrė pirmieji pasaulyje mokslo centrai. Šalies valdymo sistemoje susiformavo teisės įstatymų tradicijos ir pirmosios demokratijos užuomazgos.
.............................................................................................................................................................
Nacionalinis Mykolo Konstantino Čiurlionio muziejus dėkoja jums už dėmesį ir kviečia į kitas virtualias ir gyvas ekskursijas, bei pamokas. Tegul jus, tarsi senovės graikus, pas mus vėl atveda pažinimo troškulys.