Egiptas (M.K. Čiurlionis)

Sun, 22 Nov 2020 23:52:00 +0000

Sveiki.

Nacionalinis Mykolo Konstantino Čiurlionio dailės muziejus, kviečia jus susipažinti su, nuo 1945 metų saugomais, neįkainuojamais vertingais Senovės Egipto eksponatais, kurie iki šių dienų mums pasakoja apie senųjų civilizacijų ypatumus kultūrą - vyravusią žmonių gyvenseną, papročius, buities detales, religines apeigas, veikusią švietimo bei šalies valdymo sistemą. Analizuodami mūsų muziejuje kruopščiai surinktus sukauptus lobius, už kuriuos esame dėkingi kolekcininkui Aleksandrui Račkui, egiptologei Marijai Rudzinskaitei - Arcimavičienei, bei kolekcininkui ir archeologui grafui Mykolui Tiškevičiui, mes turime progą prisiliesti prie gilių žmonijos šaknų ir suvokti ant kokių vertybinių pamatų kūrėsi šiuolaikinė žmonija, menant laikotarpį nuo XIII iki I amžiaus dar prieš Kristaus gimimą.

Malonaus jums laiko virtualiame Senovės Egipte.(arba virtualioje ekskursijoje)

Senovės Egiptas – didinga bei galinga valstybė, egzistavusi nuo 5000-čių metų iki Egipto islamizavimo VII a., dabartinio Egipto teritorijoje, Nilo upės slėnyje. Graikų istorikas Herodotas dar V amžiuje prieš Kristų, pavadino Egiptą Nilo dovana. Ar žinote kodėl?

O gi dėl to, kad Nilas buvo pagrindinis šio krašto gyvybės šaltinis.

Pavasarį, šėlstančios liūtys pripildžiusios Nilą gausiais vandenimis išsiverždavo galingais potvyniais, dumblinas vanduo užliedavo krantus, o atėjus atoslūgiui krantuose palikdavo derlingą dirvą, maitino egiptiečių pasėlius, bei girdė gyvulius.

Juodasis ir Raudonasis Egiptas - susilaukė šių epitetų dėl skirtingos dirvožemio spalvos ir skirtingų gyvybinių resursų. Keme, reiškia juodasis - tai derlinga, potvynių pamaitinta žemė. Kuri teužėmė 4000 kvadratinių kilometrų, o tai apie pusė Lietuvos teritorijos. Raudonoji dykumos žemė, juosusi slėnį iš abiejų pusių, skydu dengė šalį nuo svetimšalių ir buvo vaisinga naudingomis iškasenomis.

Remiantis archeologiniais radiniais - didžiojo Egipto gyvavimas siekė iki islamo įsigalėjimo VIII- VIII amžiuje. Senoji, Vidurinioji, Naujoji Egipto karalystė, aptinkama apie 3100- tuosius – 525- tuosius metus prieš Kristų. Egiptiečiai - buvo itin sumanūs pasaulio kultūros kūrėjai, jų išminties palikimu, mes remiamės iki šiol.

...............................................................................

Reikia pažymėti, jog Egipto civilizacija itin didelę reikšmę ir garbią vietą suteikė menui ir jo puoselėjimui. Menas turėjo aukštą socialinį statusą, jis laikytas dieviškos kilmės. Meno samprata apėmė daugelį šios kultūros sričių – amatus, mokslą, architektūrą. Graikai žavėjosi egiptiečių protu ir vaizduote, sukūrusia nuostabios konstrukcijos pastatus, o romėnai didžiąsias CHeopso ir Chefreno piramides priskyrė prie septynių didžiųjų pasaulio stebuklų. Be to, apie aukštą šios civilizacijos išsivystymo lygį liudija daugelis eksponatų ir relikvijų, kurie susiję su religinėmis apeigomis, faraonų kultu, mirusiųjų išlydėjimo ceremonijomis. Daugelis jų yra unikalūs meno kūriniai.

Štai pirmasis eksponatas. Apžiūrėkime vieną iš eksponatų – žiedo akį-skarabėją. detalių/amuletų kuriuos senovės egiptiečiai parūpindavo mirusiajam, kaip būtiną atributą pomirtiniame gyvenime:

SKARABĖJAS- ŽIEDO AKIS

Ar žinote, kad šis egiptiečių didžiai garbintas gyvis – skarabėjas ropinėja Lietuvos miškų samanomis iki šių dienų ir šimtmečiai, bei gamtos jėgos nepakenkė jo išlikimui?

Mums jis geriau žinomas kaip mėšlavabalis. Šio vabalo elgesį natūralioje gamtoje, egiptiečiai tapatino su saulės disko keliavimu dangumi ir gamtos, bei paros ciklų kaita, o naujų vabalėlių atsiradimas simbolizavo prisikėlimą iš pomirtinio požeminio pasaulio. Skarabėjas Senovės Egipte - atsinaujinimo ir sielos nemirtingumo simbolis, dievo Cheprio numylėtinis. Dažnai jis vaizduojamas ridenantis saulę.

Naujosios karalystės ir vėlesniu laikotarpiu, skarabėjų vaizduojantis amuletas dažnai būdavo dedamas mumijai virš širdies. Tikėta, jog šis amuletas, paskatins mirusiojo sielos atsinaujinimą, bei atgimimą.

Muziejuje saugomas kalkakmenio skarabėjas datuojamas XII – XII a. pr. Kristų (Ramesidų laikotarpis) Čia matote skarabėją – žiedo akis, ant kurios išliko glazūros pėdsakai. kuris atkeliavo iš Ramesidų laikotarpio, XIII - XII amžiaus prieš Kristų. Ant šio eksponato vis dar galima tyrinėti kalkakmenio ir glazūros liekanas, Skarabėjo apkaustėlis, kurio pagalba jis buvo tvirtinamas prie žiedo, pagamintas iš naturaliai pasitaikančio aukso ir sidabro lydinio, vadinamo elektrumu.

Skarabėjo - žiedo akies amuleto kopijas, tiesa pagamintą jau šiais laikais, mes vis dar galime įsigyti ir šiais laikais keliaujant po Egiptą, žinodami, kokia gili istorija ir atgimimo, bei atsinaujinimo prasmė, slepiasi po šiuo simboliu.

..........................................................................................

Itin ryškus Senovės Egipto kultūros bruožas yra ryšys su anapusiniu pasauliu ir tikėjimas pomirtiniu gyvenimu. Egiptiečiai tikėjo, jog po mirties, žmogaus siela lieka nemirtinga ir laikas nuo laiko grįžta į savo kūną. Todėl mirusiųjų kūnai buvo kruopščiai saugomi, juos balzamuojant specialia technika, ypač kilmingieji egiptiečiai. Gyvenimas žemėje, egiptiečiams buvo pasiruošimas amžinam gyvenimui su dievais. Tikėta, jog mirusiuosius išlydint reikia aprūpinti tuo, kuo žmogus naudojosi būdamas gyvas. Todėl į kelionę anapus jis buvo išlydimas ne tik su gausiomis brangenybėmis, amuletais, ušebtais – akmeninėmis tarnų figūrėlėmis, bet ir Mirusiųjų Knyga – pomirtinio kelio žemėlapiu papiruso ritinėliuose. Mirusio žmogaus mumija, buvo guldoma į rankomis gamintą, dažniausiai akmeninį ar medinį karstą, vadinamą sarkofagu. Priklausomai nuo mirusiojo socialinės padėties mumija galėjo turėti kelis sarkofagus dedamus vienas į kitą.

Čia matote sarkofago dangtį, kuris, tarsi praeities liudininkas piešia senovinių papročių paveikslą :

UDŽARENESĖS SARKOFAGO DANGČIO DALIS

Šis radinys siekia VII amžių prieš Kristų, jis atkeliavo iš Deir-el-Bahrio, Luksoro apylinkėse, Vakarų Tėbuose.

Kaip manote, iš kokių medžiagų Senovės Egipte buvo gaminami sarkofagai ir kaip gamindavo dažus, kuriais jie išmarginti, jei iki šių dienų mes puikiai atpažįstame spalvas, piešinius ir raštus, kuriais jie tapyti?

Šį eksponatą drąsiai galime vertinti kaip tuometinį meno apraiškos egzempliorių, atspindintį laikmečio technologijas, kuriant puošybai, bei dailei skirtas medžiagas.

Išorinėje pusėje puikuojasi mirusios deivės Nut žynės - Udžarenesės portretas. Krūtinės srityje krūtinė dengiantis platus papuošalas, po juo sparnuota pavaizduotas paukštis galingais sparnais, simbolizuojantis sielą. Ant sarkofago dangčio apstu ritualinių tekstų ir sakralinių formulių, kurios garantavo sielai pomirtines malones. Pečių zonoje – mirusiosios Udžarenesės pokalbio su dievais, bei jų paskelbto nuosprendžio tekstai. Ties galva – magiški hieroglifai apie pomirtines dovanas. Apatinėje sarkofago dalyje Krūtinės ir pilvo srityje nutapyta pomirtinio teismo scena - dievas Anubis sveria mirusiosios širdį, kuri guli vienoje svarstyklių lėkštėje, kitoje - teisingumo deivės Maat simbolinė plunksna. Dievas Totas laiko mirusiosios darbų sąrašą ir veda ją prie pomirtinio pasaulio valdovo Ozyrio. Greta stovi deivė Neftidė, o Horo sūnūs kairėje ir dešinėje, savo kalbomis kreipiasi į mirusiąją. Vidinėje dangčio pusėje pavaizduota dangaus deivė Nuta – sielų globėja pomirtiniame pasaulyje, kuri padeda pasiekti dievų namus.

Beje, sarkofagų dangčių vidų dažnai puošdavo šios deivės atvaizdas – kaip moters, iškėlusios savo rankose saulės diską.

Sarkofagas pagamintas iš sikomoro medienos. Sunku patikėti, tačiau sarkofagą jį puošia piešiniai, nutapyti naudojant natūralias gamtinės kilmės medžiagas. Moksliniame darbe ,,Udžarenesės sarkofago dangtis: istorija, tyrimai ir konservavimas“ tyrusieji mokslininkai mini, jog dažai kuriais piešti sarkofago piešiniai yra liudijimas apie egiptiečių išmonę išgaunant atsparius laikui, įvairiaspalvius junginius. Minimas bičių vaškas, augalinė anglis, įvairių atspalvių ochros milteliai, augalinės kilmės polisacharidai – lipai, tikėtina gumiarabikas. Taip pat egiptiečiams pavyko išgauti gelsvą medžiagą, auripigmentą, kuris turėjo išskirtinę švytėjimo savybę.

................................................................................................

Visoms meno išraiškoms klestėti ir augti Senovės Egipte, buvo skiriamos didelės pajėgos. Ypač kruopštūs, sudėtingi piešiniai bei raižiniai buvo atliekami ant sarkofagų.

Peršasi išvada jog Senovės Egipto žmonės jautė didžiulę atsakomybę prieš mirusį asmenį ir neginčijamą tikėjimą dievais, kuriems meldėsi. Taipogi pačiai mirčiai, kaip reiškiniui juntama didelė pagarba, bei nuolankumas, netapatinant jos su gyvenimo pabaiga, o greičiau priimant kaip virsmą į kitokią būtį. Praėjo tūkstantmečiai, bet mes vis dar galime atsargiai prisiliesti prie paslaptingo senovės paveldo.

Dar vienas išskirtinis ir be galo įdomus eksponatas:

AMONO ŽYNĖS GIEDOTOJOS SARKOFAGAS

Nenuilstanti egiptologė ir garbi didžios praeities sergėtoja Marija Rudzinskaitė Arcimavičienė nupirko šį radinį Egipte 1924 metais, kartu su jame gulėjusia mumija. Paprastai mirusio žmogaus vardas būdavo įamžinamas sarkofago dangtyje. Labai gaila, tačiau šios žynės/ giedotojos vardas nėra žinomas, nes dangtis nebuvo rastas. Mirusiosios pareigos (giedotoja) įrašytas sarkofage.

Pasitelkus naujausias technologijas, atsirado galimybė kompiuterinės tomografijos būdu ištirti kūną po mumijos vyturais (drobule), tuomet ir paaiškėjo, jog mumija, kuri laikinai ilsėjosi Amono žynės giedotojos sarkofage - vyriškos giminės. Taip išsiaiškinta, kad mumija ir sarkofagas – tai du atskiri Senovės Egipto eksponatai.

Sarkofagas pagamintas iš sikomoro fikuso, dar vadinamos figos, medienos. Jis yra mumijos formos, dekoruotas polichromija. Vidinėje pusėje vaizduojami pomirtinės karalystės demonai, išorinėje pusėje hieroglifų tekstai ir vinjetės su įvairiomis aukojimo scenomis.

Veikiausiai šis eksponatas buvo nupirktas iš Kairo muziejaus. Egipte jau nuo XIX a. vid. Egipto senienų tarnyba buvo uždraudusi išvežti bet kokias senienas. Tik turint pirkimo iš Egipto senienų muziejaus dokumentus, sarkofagą su mumija buvo galima oficialiai išgabenti iš Egipto.

..........................................................................................................

Ar girdėjote, kad Senovės Egipte vaikai, buvo kerpami plikai? Mokslo ragaudavo tik būsimieji raštininkai, 5- kių – 16- kos metų vaikai, dažniausiai kilę iš pasiturinčių šeimų.

Mergaitės buvo ruošiamos tapti geromis motinomis ir žmonomis, didžiausias jų pasiekimas – šokėjos, kepėjos, audėjos amatas, tik ne daugelis iš jų turėjo galimybę išmokti rašyti ir skaityti. Mokyklose, į kurias šviesa patekdavo tik per mažus plyšius palubėje, vaikai sėdėdavo lotoso poza ant grindų, o mokslas tęsdavosi apie septynerius metus.

Vėlyvajame laikotarpyje, mokyklos buvo imtos grupuoti. Skirtingose buvo ruošiami būsimi mokslo, astronomijos, architektūros, medicinos ir kitų sričių žinovai.

Mergaitės tuokdavosi sulaukusios 12- kos – 13- kos metų, berniukai 15- kos. Malonu atrasti, kad jaunuolių santuoka dažniausiai būdavo iš meilės, tačiau susitarus abiejų šalių tėvams.

O čia ne itin linksmi, tačiau ne mažiau paslaptingi du egzemplioriai eksponatai. Susipažinkite su:

SENOVĖS EGIPTO POMIRTINĖMIS VAIKŲ KAUKĖMIS

Mumijų veidus egiptiečiai dažnai pridengdavo pomirtinėmis kaukėmis. Šie du įspūdingi jų pavyzdžiai, atkeliavę iš Luksoro apylinkių. Jos buvo pagamintos mirusiems vaikams. Spėjama, kad gamybos laikotarpis yra Graikijos – Romos užkariavimas, IX – I amžius prieš Kristų. Pagamintos iš daugiasluoksnio lino audinio, klijinio grunto, išmargintos klijine tapyba, gausiai auksuotos.

Kaukės atkartoja mirusiųjų portretus su apeiginėmis skarelėmis, kurių kraštai nuleisti ant krūtinės. Vienos kaukės viršugalvyje pavaizduotas atgimimo simbolis – skarabėjas su saulės disku ir oro dievu Šu. kurio galioje padalinti dangų ir žemę pusiau. Šios kaukės kaktos zonoje esantis ryškus raudonas taškas - tai apsauga nuo blogio.

Kitos viršugalvį apglėbęs savo išskleistais sparnais, puikuojasi peslys – deivės Mutos įsikūnijimas, pirmapradžio vandens dievybė dėvi faraono karūną, jos naguose amžinybės simboliai. Jaudinantis paprotys Senovės Egipte laidojant vaikus – jiems į amžinybės namus keliaujantiems, gedintys artimieji įdėdavo mylimus žaislus.

..........................................................................................

Savo tikėjimą dievais, egiptiečiai perėmė iš tolimų protėvių, kurie atklydę Nilu iš skirtingų kraštų, juos turėjo skirtingus. Vienos gentys garbino paukščius, antros gyvūnus, trečios augalus. Ilgainiui egiptiečiai pastebėjo, kad gamta turi žmogui nepaaiškinamos galios – paukštis gali skraidyti, gyvatės – žaibiškai gelti, paukštis ibis - panašus į išminčių. Stebinantys, galingi gamtos kūriniai, bei nepaaiškinami dėsniai, kėlė pagarbią baimę ir pamažu formavo dievų kultą. Taip dievai įgavo pusiau žmogaus, pusiau gyvūno formas.

Čia matote:

STATULĖLĘ – SAKALĄ Žemiau tu rašai apie Horą. Šis dievas yra įsikūnijęs į sakalą. Dievas Sakoras yra mažai žinomas, gal apie jį nereikia.

Sakalas - tai dievo Sakoro simbolis. I tūkstantmetyje prieš Kristų medinių sarkofagų kraštai buvo dažnai puošiami šio dievo atvaizdais. Dievas Sakoras suteikia drąsos sielai palikti kūną. Tam skiriamas ritualas - praverti mirusiojo burną ir, paleidžiant šį gyvenimą, žengti žingsnį anapus. Jo vardas reiškia – ,,Atverti burną“.

Sakoras gali būti suvokiamas ir kaip viso Senovės Egipto valdovas, kaip vienas Iš dievo Ptacho pusių, nes tvarko ne tik kūrimo procesą civilizacijose, bet ir mirties eigą. Ne retai vaizduojamas kaip stovinčio Ozyrio mumija su karūnuota vanago ar sakalo galva. Jis tarsi pirmasis iš dievų, apglėbiantis žmogų, sekančią sekundę po mirties.

OZYRIS

Geras ir teisingas valdovas, buvęs Egipto karalius, išmokęs Egipto žmones verstis žemdirbyste, kilnusis Ozyris. Vienas iš daugelio mitų apie jį pasakoja, jog jis turėjęs brolį Setą, kuris pavydo apimtas įviliojo jį į spąstus ir nužudė. Padalijęs Ozyrio kūną į gabalus, Setas paleido ji Nilo tėkme į skirtingas pasaulio vietas, tačiau ištikimoji žmona Izidė surado ir sugrąžino Ozyrio kūną dievams, kurie prikėlė karalių ir paskelbė pomirtinio pasaulio valdovu. Nuo to laiko Setas tapo – piktuoju, o Ozyris teisinguoju dievu.

Apžiūrėkime :

STATULĖLĘ OZYRĮ

Mirties ir pomirtinio gyvenimo, taip pat derlingumo dievas, pirmasis visos žmonijos karalius. Vaizduojamas stovintis , apsigaubęs drobule, su karališkosios valdžios ženklais – lazda ir botagu rankose, ant galvos karūna – atef, būdinga tik šiam dievui.

Jis taipogi ir teisingumo dievas, svarbiausias teisėjas - sielų pomirtinio gyvenimo kokybę lemia šio dievo sprendimas. Ozyris atliko įvairias funkcijas susijusias su metų laikų kaita, augalijos pasauliu – derlingumu. Jam mirus į Egiptą atslinkdavo sausros sezonas, o vėl prisikėlus – gamta atgimdavo.

Šis dievas – tai dausų pasaulio šventykla, kurio dėka palaikomi gamtos kalendoriniai ritmai. Jis mirties ir prisikėlimo simbolis, suteikiantis žmonėms viltį apie amžinybę. Jis - gerasis, teisingasis, dievas, priešingybė Setui, piktųjų jėgų įsikūnijimui.

O čia ištikimoji Ozyrio žmona, meilę ir rūpestį dalijanti Izidė :

IZIDĖ LAIKANTI HORĄ

Kaip manote, kokio krikščioniškojo dievo paveikslą mes galėtume joje įžvelgti? Meilės, moteriškumo, motiniško rūpesčio, šeimyninės ištikimybės simbolis - deivė Izidė – viena populiariausių dievybių, dažnai vaizduojama laikanti ant kelių Horą ar jį žindanti. Dar ji tapatinama su sostu, nes jos keliai buvo pirmasis sostas dievui Horui. Izidės lūpos įpučia gyvybės kvapą, šalina skausmus. Ji artima Mergelės Marijos archetipui, kuris mums pažystamas iš krikščioniškojo pasaulio.

Gal čia reikėtų pasakoti apie dangaus dievą HORĄ (atkelti tekstą) kaip Izidės ir Ozyrio sūnų.

Mažasis dievas Horas pavaizduotas su galvą puošiančia plaukų sruoga – tai išskirtinis egiptiečių vaikų bruožas iki 12 metų.

........................................................................

Visais Egipto gyvavimo laikais egiptiečiai statė dievų namais vadinamas šventyklas, o jas prižiūrėjo žyniai. Šventyklų širdis - šventovė statinio centre, kurioje stovėjo didinga dievo statula. Kambariai, kiemeliai, kolonų salės, buvo išdėstytos nustatyta tvarka – kuo toliau nuo šventovės, tuo patalpos buvo didesnės, o laukinė siena pasvirusi šventovės pusėn. Kiemeliuose įrengti altoriai, kur aukodavo gyvulius ir maistą dievams. Šventyklas juosė masyvios tvoros, su milžiniškomis kolonomis ir statulomis priešaky. Šalia šventyklų tekėjo šaltiniai - šventi ežerai, o visa teritorija buvo laikoma šventa. Ten įžengti žmogus galėjo tik su žynio leidimu.

Čia -

STATULĖLĖ – PTAHAS

Dievas Ptahas, iš pradžių buvęs dievu Memfyje, bet III tūkstantmetyje prieš Kristų, pradėtas garbinti visame Egipte. Jis kūrybos pradas ir pirmasis šventyklų kūrėjas, dievų gimdytojas, vienas iš svarbiausių dievų - vaizduojamas kaip ant pjedestalo stovintis į mumiją susivyniojęs, barzdotas vyras skusta galva.

Jis laiko lazdą vadinamą - uas, kitoje - dievų atributą – kilpinį kryžių - anch, kuris dar tarnauja kaip raktas į pomirtinį pasaulį. Šis dievas anot egiptiečių yra menų ir amatų globėjas. Jis priklauso dievų kūrėjų grupei - architektų, dailininkų, skulptorių saugotojas, sukūręs Senuosius Egipto miestus, bei apskritis.

Ptachas – tai saulės tekėjimas. Jis padirbino lėkštę, kuri yra dangaus pabaiga ir rojaus grindys.

Šio dievo samprata labai plati, jis simbolizuoja visų gyvų būtybių būties aspektą. Jis yra visame – žmonėse, gyvūnuose, ropojančiuose ir šliaužiančiuose gyviuose.

Galima sakyti, kad jis simbolizuoja gyvybę kūne, bei drauge susiliejusią kolektyvinę sąmonę. Ptacho atspindys ir papildymas yra Atumas Ra. Ilgainiui šie dievai susiliejo į vieną, bet platesnį apibrėžimą.

.......................................................................................

.........................................................................................

Graikų istorikas užrašė nuostabią Senovės Egipto ,,Pelenės istoriją“. Pasakojama, kad graikų mergaitė, vardu Rhodopis, buvo parduota vergijon egiptiečiams. Dėl savo mėlynų akių ir šviesios odos, ji nuolat kentė patyčias ir užgauliojimus. Tačiau ji mokėjo puikiai šokti. Šeimininkas tai pastebėjęs, padovanojo jai sandalus.

Vieną dieną mergaitė prausėsi lauke, pasidėjusi šalia sandalus. Tuomet pro šalį dangumi skrido saulės dievas Horas, pasivertęs sakalu? ereliu. Jis pastvėrė vieną sandalą ir nunešė jį į kitą Egipto pusę, kur didelėje aikštėje faraonas vykdė savo teisėjo priedermę. Dievas Horas numetė mergaitės sandalą tiesiai faraonui į delnus. Šis suprato , jog tai dievų ženklas ir surado mergaitę, kuri avi lygiai tokį pat antrąjį sandalą. Taip faraonas vedė laimingąją vergę.

Jums prieš akis, gerokai sudėvėti laiko:

VAIKIŠKI SANDALAI

Senovės Egiptiečiams apavas buvo aukštuomenės prabangos atributas, pagamintas iš palmių lapų. O sienų tapyboje pavaizduoti žmonės avintys ir apavą aukšta pakulne. Manoma, kad tai ceremonijoms skirtas prabangus apavas.

Tačiau aukštą pakulnę ilgainiui pamėgo ir mėsininkai, tam, kad neišsiteptų kojų skersdami gyvulius.

..............................................................................................

Faraonus galime vadinti žmonėmis-dievais, nors jais tapdavo kilmingieji egiptiečiai. Faraonas reiškia – didysis namas. Jis egiptiečiams atrodė viską žinantis ir visagalis. Visa Egipto žemė priklausė jam, jis vadovavo kariuomenei, drėkinimo darbams, sudarydavo sutartis, leido įstatymus, kontroliavo prekybą, bei valdė laivyną. Didysis namas buvo vyriausiasis žynys. Tik jis vienas galėjo paskelbti mirties nuosprendį arba jį atšaukti. Užkariautos tautos mokėjo duoklę faraonui, o Egipto žemdirbiai atiduodavo duoklę faraono aruodams.

Dažniausiai faraonu tapdavo vyras, paveldėję sostą iš savo tėvo, nors kartais šis garbingas ir atsakingas vaidmuo tekdavo ir dukrai.

HORAS

egiptiečių mitologijoje – jis dangaus dievas. Vaizduojamas kaip sakalas arba žmogus sakalo galva. Turi apie 20 skirtingų išraiškų. Abiejų Egipto žemių suvienytojas ir viešpats, kurį įkūnija kiekvienas faraonas. Kūdikio pavidalu jis vaizduojamas su lokanu ir pirštą žindantis vaikas. Suaugusio vyro pavidalu – keršytojas už tėvą Ozyrį. Kovoja prieš Setą. Horas kaip Ozyrio ir Izidės sūnus, garbintas visame Nilo slėnyje.

Dangus ir aukštis - garbingas saulės dievas Horas - sakalo galva. Žemiškoje plotmėje jį įkūnija faraonas. Didinga sakmė apie Horą - ,,Sparnuotąją Saulę“ pasakoja, jog jis lydėjęs savo tėvą, saulės dievą Ra kelionėje Nilu ir pirmasis pamatęs priešus. Horas nugalėjo priešus ir pelno dievų pagyrimą. Nuo to laiko jis vadinamas Sparnuotąja Saule. Horo sūnūs vaidina svarbų vaidmenį Egipto dievų mitologijoje. Amsetas – Ka, Duamutefas – Ba – žmogaus sielos aspektai, Kebeksenufas – mumija, o Apesis – širdis. Horai, kaip archaiškieji medžioklės dievai, buvo garbinti daugelyje Aukštutinio ir Žemutinio Egipto nomų/apskričių. Tai – žemių suvienytojai, faraonų protėviai, Seto priešininkai ir karingieji gynėjai.

..................................................................................................

Didingosios piramidės – Cheopso 146 metrų aukščio, Chefreno 136 metrų aukščio, Mikerino 66metrų. Faraonai rūpinosi savo pomirtiniu gyvenimu ir iš anksto ruošė sau pomirtinę buveinę. Tiesa, ne savo pačių rankomis, o šimtų tūkstančių vergų. Graikų istorikas Herodotas aprašo, kad vienai piramidei pastatyti, prireikė davo ir dvidešimties metų. Netoli nuo senosios sostinės Memfio jų stūkso beveik aštuoniasdešimt. Tai milžiniški antkapiai – faraonų namai po mirties. Buvo itin svarbu, jog atgulus pomirtinio poilsio, jų niekas netrukdytų, todėl būta atvejų, kai faraonus laidojo niekuo neišsiskiriančiose kapavietėse, kukliose piramidėse, o jų vietą žinojo tik patikimiausi asmenys žiniai.

O čia dar vienas mirusiųjų dievas, sergėjęs balzamavimo ritualą:

MIRUSIŲJŲ DIEVAS ANUBIS

Egiptiečių mitologijoje – pomirtinio pasaulio dievas, balzamavimo viešpats, įsteigęs laidotuvių ritualą, pirmasis paruošęs Ozyrio mumiją.

Vėlyvajį laikotarpį menanti skulptūra – pomirtinio pasaulio dievas, balzamavimo viešpats, sukūręs laidojimo ritualą ir pirmasis paruošęs mumiją – mirusiam ir prisikėlusiam dievo asmenyje, Ozyriui. Anubio vardas reiškia – ,,puvimas“. Jis vaizduojamas žmogumi šakalo galva, o neretai tiesiog šakalu. Turėdamas plėšrūno uoslę, Anubis apuostydavo paskutinėn kelionėn susiruošusias sielas, taip atpažindamas ar ji pakankamai tyra ten patekti. Manoma, kad dėl šios priežasties egiptiečiai į mirusiojo kapą dėdavo kvapniąsias žoleles.

Šis dievas pabrėžia tikėjimą apie žmogaus širdies svėrimą, jo mirties akivaizdoje. Taigi Anubis pomirtinių vartų saugotojas, lydintis iki teismo vietos ir prižiūrintis laidojimo ceremonijas . Jis - sergsti našlaičių ir pražuvėlių sielas, Anubis – rūpestingas sielų sargybinis.

......................................................................................................

OZYRIO STATULĖLĖS KOPIJA ( ar yra tokia?)

XIX amžiuje Egipto kraštą užplūdę smalsūs turistai, dažnai tapdavo lengvu čionykščių, norinčių pasipelnyti, grobiu. Jie lūkuriuodavo turistų ir siūlydavo jiems padirbtas senovines relikvijas, tvirtindami, jog jos tikros.

Dievų statulėlės, amuletai ir netgi iš atsitiktinių kaulų sukurptos mumijos, atsidurdavo apgautų kolekcionierių rankose, o sumokėta būdavo tarsi už vertybę.

Į šias pinkles buvo patekęs ir aistringas keliautojas bei archeologas grafas Mykolas Tiškevičius, tačiau sumanus lietuvis grįžęs tėvynėn, šį nutikimą pasakojo kaip juokingą nutikimą.( MAŽAI INFO)

.......................................................................................................

Raštas Senovės Egipte atsirado IV tūkstantmetyje prieš Kristų. Senosios civilizacijos jaunoji karta, pasirengusi išmokti rašto paslapčių, vietoje mums įprasto sąsiuvinio, pirmiausiai gaudavo į rankas sudužusio molinio indo šukę, tik gerokai vėliau, savo įgūdžius galėjo išbandyti rašydami papiruse.

Iš pradžių egiptiečiai rašė piešinių pavidalo ženklais. Norėdami parašyti žodį, jie tiesiog nupiešdavo tą daiktą, apie kurį kalba. Šis rašymo būdas vadinamas hieroglifais, o graikiškas vertimas – ,,šventi paveikslėliai“.

Rašyti juo buvo gana sudėtingas, tad ilgainiui raštas kito ir virto į brūkšnelių, lankelių ir skrituliukų derinius. Net patiems egiptiečiams išmokti rašyti ir skaityti buvo ne lengva.

1822 metais, Žanas Fransua Šampoljonas iššifravo šį užmirštą raštą.

Pairuso gamyba buvo iš tiesų įspūdinga : 4/5 metrų ilgio nendrės stiebai, buvo pjaustomi išilginėmis juostomis, viena jų eilė buvo dedama ant kitos ir presuojama mušant plaktuku. Papiruso juostos galėjo būti įvairių dydžių. Yra rasta egzempliorių, kurie siekia net iki 40 metrų ilgio. Prirašytas papirusas buvo suvyniojamas ir surišamas juosta.

Dauguma rastos literatūros – tai giesmės, mitai ir himnai. Visgi ir šioje srityje, bene garbingiausia vieta skiriama:

MIRUSIŲJŲ KNYGA PAPIRUSUI

Egipto žmonės tikėjo, kad į pomirtinę karalystę nukeliauti ir joje amžinai, bei laimingai gyventi neužtenka vien būti geru žmogumi, todėl Mirusiųjų knyga tarnavo kaip pomirtinio gyvenimo vadovas, kuriame buvo surašomi patarimai, burtai, užkeikimai, nuorodos - kaip ten nukeliauti ir klestėti amžinai. Papirusų ritinėliai išmarginti iliustracijomis, bei himnų, litanijų, sakralinių maldų ištraukų tekstais, kuriuos galima pavadinti užkeikimais, buvo skirti įveikti pavojų ir pasiekti palaimingą būvį Aaru. Pažodžiui tai –,,IŠTARMĖS APIE IŠĖJIMĄ Į DIENĄ“.

Čia matote vienintelį Lietuvoje esančio papiruso fragmentą, kitados priklausiusį G. Rudzinskaitės - Arcimavičienės kolekcijai, 1985 metais muziejaus įsigytą iš privataus kolekcininko, jį saugo mūsų muziejus.

.............................................................................................................

Ir kodėl gi Senovės Egipte taip sudėtingai ir keistai buvo paruošiami mirusiųjų kūnai laidojimui? Kam įdėti tiek ilgo ir kruopštaus darbo, prieš visam laikui atsisveikinant su velioniu?

Tai nenuginčijamas ir nepalaužiamas tikėjimas gyvenimu po mirties. Buvo tikėta, kad amžinam gyvenimui reikalingos trys pagrindinės sąlygos: išsaugoti kūną, turėti sarkofagą, kuriame mirusiojo niekas netrukdytų ir pasirūpinti velionio dvasios maitinimu. Dvasia buvo vadinama – Ka. Kilmingas egiptietis iš anksto rūpinosi savo sarkofagu ir susitardavo su balzamuotoju, paversiančiu jo kūną į mumiją.

Mumija, tai mirusiojo kūnas, be vidaus organų, išmirkytas druskos tirpale ir gerai išdžiovintas., kruopščiai ištrintas kvapiosiomis žolelėmis ir atsakingai suvyniotas į vyturus (drobules). Kaip matote šis metodas atlaikė tūkstantmečių išbandymus.

Paprasti žmonės buvo laidojami smėlyje žemėje, vakariniame Nilo krante. Sausame smėlyje kūnas išdžiūdavo ir ilgai likdavo nepakitęs. Čia palaidotų žmonių egiptiečiai mirusiais nelaikė, vietą jie vadino Vakariniu Miestu.

Tačiau dabar pažvelkime atidžiau, kaip gi atrodo :

MUMIJA

Šis kūnas - tai istorinis faktas žmogaus - mūsų protėvio, gyvenusio dar prieš Kristaus gimimą. Pagarba ir nuostaba apima žiūrint į šį, du tūkstantmečius skaičiuojantį, Senovės Egipto kultūros palikimą.

Kūnas standžiai suvyniotas lino audeklu, kartu su palmių lapais ir žagrenio mediena, suformuojant savotišką lopšį. Mokslininkai/antropologai atliko kruopštų konservavimo darbą, kad šis eksponatas pasitarnautų, kaip civilizacijos pradžios paminklas ateinančioms kartoms.

MUMIJOS PLAŠTAKA RANKA???????????????????????????????????????????????????????

Galime matyti kaip atrodo balzamuotas žmogaus kūnas. Čia galima būtų papasakoti apie balzamavimą.

Tačiau ne visais laikais žmonija atsakingai elgėsi su senovės paveldu. Štai 19 amžiuje, buvo mėgstama pasižiūrėti, kas gi slepiasi po vyturais. Taip buvo daroma didžiulė žala senoviniam eksponatui.

Būta ne tik mokslinio smalsumo. Ne retai tai buvo savotiška turtingų keliautojų pramoga – mumijos išvyniojimo ceremonija, su arbatėlės gėrimu ir pokalbiais apie nuotykius kelionėse.

Išvyniojant mumiją, po patalpą pasklisdavo stiprus, miros – aromatinių sakų, karčiai mistiškas, aitrus aromatas, nuo jo silpnesniam smalsuoliui stipriai svaigdavo susisukdavo galva.

Grafas Mykolas Tiškevičius, buvo pakviestas garbės svečiu į trijų sarkofagų atidarymo ir mumijos išvyniojimo ceremoniją Kaire. Žinoma, keliautojai tikėdavosi rasti ne vien kaulų, bet ir brangių senovinių papuošalų ir amuletų. Visa tai kas buvo rasta išvyniojant mumijas padovanota grafui.

Grafas pasakoja, jog jam ir pačiam teko aptikti moters mumiją, kuri buvo palaidota su gausiomis aukso brangenybėmis – stambūs aukso auskarai, žiedai, prabangus kaklo papuošalas, dekoruotas karneoliu, ant krūtinės gulėjo auksinė plokštelė su graviruotais hieroglifais, ant riešo - ametisto, bei karneolio apyranke. Moters mumiją sergėjo iš lazurito gamintos dievų statulėlės, o kojūgaly tyliai švietė krištolinis dievas Anubis.

Jūsų dėmesiui pateikėme nedidelę dalį mūsų muziejuje saugomų archeologinių radinių, iš Senojo Egipto. Norisi su pagarba nulenkti galvą energingiems ir smalsiems praeities tyrinėtojams, lietuviams, kurie į mūsų mažytę šalį atgabeno didžiosios praeities civilizacijos trofėjus.

Nacionalinis Mykolo Konstantino Čiurlionio muziejus dėkoja jums už sugaištą laiką ir džiaugiasi, kad galėjo būti naudingas.

TekstProf'ė/tekstų rašymo paslaugos - EGIPTAS (ČIURLIONIS)

Egiptas (M.K. Čiurlionis)