Kryždirbystės fenomenas (M. K. Čiurlionio meno galerija)

Sun, 22 Nov 2020 23:51:00 +0000

Sveiki atvykę į virtualią ekskursiją

Mykolo Konstantino Čiurlionio muziejus pristato Lietuvos kryždirbystės fenomeną, nuo 2001 metų UNESCO pripažintą pasauliniu nematerialiuoju kultūriniu paveldu. Kryžių gausa Lietuvoje, stebina pasaulį, o susipynę, pagoniškųjų šaknų, krikščioniškosios kultūros ir baltiškosios rasės mentaliteto motyvai, išsireiškia kaip autentiškas simbolikos šedevras.

Pagonybės laikais pradėti statyti mediniai stulpai, kuriais žymėtos svarbios vietos sodybose – laikomi kryžių pirmtakais. Jie buvo statomi pagerbti mirusiuosius ir tikėtasi dvasių apsaugos.

Kryžius – tai prašymo, maldavimo, padėkos, pagarbos ženklas. Statyta juos laukiant Dievo malonės užgriuvus nelaimėms, netektims, ligoms. Tai galingos apsaugos nuo ligų, gaisrų, karų, okupantų, epidemijų, simbolis.

Lietuvoje kryžiais įprasta vadinti ir stogastulpius, koplytstulpius, atskirą grupę etnokultūriniame fone sudaro tik koplytėlės. Statinio sumanymas, išpildymas, dekoravimas, įtraukiant skulptūras, tapytus paveikslus, geležinius kryžius - vadinamus „saulutėmis“ ir su visu tuo susiję papročiai, ritualai, leidžia visą šį reiškinį vadinti kryždirbyste.

Matote itin reta koplytėlę, padarytą iš medžio rąsto, vadinamo baubliu. Pagonybės laikais, tuščiavidurio seno ąžuolo kamieno garbinimas, susiliejo su krikščioniškąja tradicija, įkurdinant sename baublyje šventojo skulptūrėlę. Ruošiant buveinę šventajam, ąžuolo vidus buvo išbalinamas, moliu užtaisomi tarpai.

Kryžių meistrai paprastai skulptūrų nedarė, jie dekoruodavo kryžius, o šventuosius droždavo dievdirbiai, kurie sulaukė itin didelio istorikų, menininkų, muziejininkų susidomėjo. Dievo apvaizdos įrankiais save laikę kryždirbiai ir dievdirbiai, tai daugiau nei medžio meistrai, o ir išradėjai, konstruktoriai, menininkai. Daugelis dirbę iš pašaukimo, apsistodami ten, kur jų reikia, neturintys savos žemės, namų, keliaujantys su įrankių krepšiu, laikyti tikrais kaimo keistuoliais.

Pirmieji kryžiai, statyti įvairiomis progomis ir įvairiose vietose, be abejo, buvo mediniai. Maždaug nuo XVIII a. imti kaldinti akmens, marmuro memorialiniai paminklai, kurių viršūnėse ,,įsodinami“ geležiniai kryžiai. Jų prototipais, anot P. Galaunės, galėjo būti medinių kryžių puošmenos, vadinamos saulutės, buvusios senųjų kryžių galuose.

Kryždirbystės dirbiniai skirstomi į keletą rūsių pagal vyraujančias detales. Čia matote vieną iš jų:

Geometrinių formų kryžiai

Geometriniai raštai bei ornamentai būdingi visai lietuvių tautodailei. Vyrauja apskritimų, kvadratų, rombų, trikampių ornamentika, atėjusi dar iš pirmykštės visuomenės, susijusi su pagonybės laikų žmonių pasaulėjauta. Menotyrininkų nuomone, geometrinių formų viršūnės esančios seniausios. Ypač gražus ažūrinis geometrinių formų žaismas, kai tos formos pasikartoja kryžmų galuose ir kryželių susikirtimuose.

Lotyniško tipo kryžius, kaip svarbiausias krikščionių tikėjimo simbolis, imtas vartoti ir garbinti IV a. Romos imperijoje, nuo VIIIa. iki XVIII a. šio tipo kryžiai oficialiai buvo pripažinti ir išplito kituose krikščioniškuose Europos kraštuose.

Krikščionybė Lietuvoje prigijo itin sunkiai, nes buvo siejama su kryžiuočių, kalavijuočių karais ir kraujo praliejimu, tačiau XVII amžiuje jėzuitų vienuoliams sėkmingai sujungus senuosius baltų papročius ir simboliką, su krikščioniškosios atribucijos prasmėmis, krikščionybė pamažu ,,prigijo“ Lietuvoje. Baltų naudoti saulės ir mėnulio ženklai tapo Kristaus gimimo ir Švč. Mergelės simboliais. Palaipsniui koplytėlėmis ir kryžiais ,,apaugo“ laukai, sodybos, pakelės, miškai, kryžkelės, kapinės, šventos vietos. Būtent jų gausa unikali Lietuvoje.

Kitokia krikščioniška simbolika puošti kryžiai -

Širdis - krikščioniškos meilės ir vilties simbolis, širdis perverta kalavijais – simbolizuoja kančią. Paprastai krikščioniškos maldos ir religiniai jausmai siejami su didžiu širdies gailestingumu ir tikėjimo viltimi. Šis motyvas populiariausias Žemaitijoje. Gana negausūs ir kiti krikščioniški simboliai - taurės ir Apvaizdos akis.

Geležinės kryžių viršūnės puošė ir vis dar puošia bažnyčias, varpines, stogastulpius, koplytėles. Miestų bažnyčių, varpinių bokštai apvainikuoti puošniomis viršūnėmis, sukurtomis kalvių. Daugelis didesnių kaimų, dvarų kalvių mokėsi amato pas miestiečius kalvius. Tačiau kaimuose daugiausiai dirbo savamoksliai meistrai, kurie patys kūrė technologijas ir dekorą.

Geležiniai kryžiai yra ne vien liaudies architektūros, bet ir Lietuvos kalvystės istorijos dalis. Lietuvių liaudies meninė kalvystė turi senas tradicijas. Pradžia siekia II tūkst. pr. m. erą, spalvotuosius metalus ėmus naudoti puošyboje. Tačiau tikroji kalvystė sietina su geležies gavybos ir kalybos pradžia maždaug I tūkst. pr. m. e. viduryje. Nuo XIV - XV a. ji vis plačiau taikoma karyboje, statyboje, kelioninių ir kraitinių skrynių konstrukcijoms, apdailai ir kitoms buities reikmėms.

Kaltą geležį pradėjus naudoti memorialinių paminklų ar kulto pastatų puošyboje didelį vaidmenį suvaidino miestų cechinė kalvystė. Kalviai būrėsi į brolijas siekiant ugdyti aukštesnį profesionalumą.

Įvairioms memorialinių paminklų geležinėms viršūnėms būdinga senoji tradicinė ornamentika, puošybos elementų darna, komponuojant kaltą metalą su akmeniu ar medžiu. Lietuvos kalviai darniai sujungia į nedalomą visumą archaines ornamentikos formas ir krikščioniškosios Europos simboliką.

Mažai puošto kryžiaus su viena kryžma pavyzdys -

Beveik visoje Lietuvoje randami, bemaž populiariausi - tai metaliniai kryžiai išplatintais galais, primenančiais kirvelių formą. Jų kryžmų galai taip darniai suderinti ir sujungti, jog apsieinama be saulės disko ir spindulių, arba esti vos keli spinduliai - žalčiukai, puošiantys pilnavidurį saulės diską. Kartais ažūrinių saulučių spinduliai užbaigiami net keliais apskritimais. Tokiu būdu sudaromas ne vienos saulės, o ištisos jų sistemos poetinis įvaizdis.

Lietuvos žmogui ir visai tautai, nuo carinės valdžios priespaudos, sovietmečio represijų laikų – kryžius - tiesos ir laisvės siekio, tautinės atminties ir tikėjimo ženklas. XIX – XX amžiaus pradžia - ypatingas kryžių suklestėjimo laikotarpis - pradedama juos fiksuoti: piešti, fotografuoti. Jie įgauna ne tik religinio, bet ir tautinio indentiteto išraišką. Tylios kovos prieš okupantus - carinės Rusijos valdžią, draudusią kryžių statybą, remontą, drastiškai griovusią juos, leidžiant statyti tik bažnyčių šventoriuose ir kapinėse, o sovietų valdžia, brutaliai nepaisė šventos kryžių simbolikos. Po 1863m. sukilimo drauge su spaudos draudimu keturiasdešimt metų, kryžius statyti ar restauruoti buvo draudžiama, sovietmečiu jie buvo negailestingai naikinami, tačiau kuo atkakliau kryžiai buvo naikinami, tuo gausiau buvo statomi nauji, kartais išdygstantys net po nakties. Taip iškilo Kryžių kalnas ir kiti kalneliai visoje šalyje, o Lietuva pavadinta kryžių, koplytėlių tėvyne, šventa kryžių žeme arba tiesiog kryžių Lietuva.

Matote mažai puoštas kryžius su keliomis kryžmomis -

Meniškai įdomią ir savitą grupę sudaro viršūnės su keliomis kryžmomis ir kryžmelėmis. Dažnai jos kyla į viršų it medžio šakos ir asocijuojasi su įvairių tautų mitologijoje ir liaudies mene plačiai žinomu ir pagonybės laikus siekiančiu, pasaulio medžio įvaizdžiu.

Kryžiaus šventinimo ritualas yra pirma ir svarbiausia apeiga, nešventintas buvo laikomas paprasčiausiu kuolu, todėl toks kryžius žymėtas šiaudų kuokštu ar žolėmis, kad žmogus, neduok Dieve, nepadarytų nuodėmės ir nepagarbintų nešventinto kryžiaus. Kryžiaus pagarbinimas sukalbant maldą arba bent persižegnojant, vyrams, nukėlus kepurę – kiekvieno praeivio atliekamas ritualas, be kurio neapsieta. Prie kryžiaus buvo kuriama sakrali erdvė – jis aptveriamas, sodinamos gėlės, ji prižiūrima.

Gyvūnijos motyvai taip pat puošia kryžius -

Keik mažesnę vietą geležinių viršūnių puošyboje užima gyvūnijos - daugiausia paukščių motyvas, atėjęs iš gilios senovės. Jis buvo sietinas su nuolatine gamtos dinamika, buvo tarsi ryšys tarp žemės ir dangaus. Gaidžiai buvo garbinti kaip derlingumo simboliai, balandžiai, gegutės, vandens paukščiai - sietini su mirusiųjų atminimu, tarsi sielų transformacija į skrajūnus paukščius.

Pagrindiniai baltiški ženklai, simbolizuojantys visatos sąrangą, nesibaigiantį judėjimą, pasaulio medį, žemės ir dangaus ryšį, užkoduoti kryžių simbolikoje. Saulės, mėnulio, žvaigždžių, rombų, kvadratų, apskritimų motyvai, o su krikščionybe palaipsniui atėję ir bažnytiniai motyvai, kurie XIX – XX a. pr. vieningai susipinė su senaisiais ženklais: Kristaus, Marijos monogramos, taurė, apvaizdos akis, širdis – krikščioniškos meilės ir vilties simbolis.

Daugiausiai mįslių užmena ir mokslinių diskusijų sukelia ornamentai, kuriuose bandoma atsekti ir iššifruoti archajišką, ikikrikščioniškos epochos simbolinę kalbą. Nugulę užmarštin kryždirbystėje naudojamų ornamentų, pasikartojančių ir kituose senuosiuose tautodailės dirbiniuose, tikrosios prasmės, nūdienai pavirto puošybos elementais. Trikampiai, rombai, vingiai, apskritimai, augaliniai elementai – stilizuotos šakelės, lapai, rūtos, lelijos, animalistiniai - ypač paukščių, bei vadinamieji kosminiai motyvai – saulė, mėnulis, žvaigždės – tai simbolių atmainos, užpildančios lietuvių archaiką.

Augalijos motyvais

Lietuvos kalviai buvo labai jautrūs juos supusios gamtos stebėtojai. Galima matyti įvairių gėlių, žiedų, medžių lapų originalią stilizaciją. Tarp augmenijos motyvų labiausiai buvo paplitęs lelijos, kitaip dar vadinamų – tulpėmis, motyvas. Vienur ažūrinės saulės spinduliai pavirsta rūtų šakelėmis, kitur kryžmų galus užbaigia aguonų galvučių formos.

Sakoma, jog etnografines lietuvių ribas galima atsekti pagal kryžių puošybą, gausą ir įvairovę, jie išsiskiria savo didumu, forma bei ornamentais. Pamažu į dekorą įsipynė ir krikščioniškoji simbolika - Kristaus kankinimo įrankiai, Eucharistijos simboliai – Taurė ir Ostija, Apvaizdos akis, Kaukolė, Kristaus ir Švč. Mergelės Marijos monogramos. Prie archainės formos priklauso ir iš Indijos, Kinijos, per Artimuosius Rytus, Lietuvą pasiekęs kryžius – svastika, turėjęs ugnies ir šviesos simbolinę prasmę.

Kryžiai - vėjarodės

Nemažą dalį paminklų viršūnių puošia skardinės vėjarodės, kurias ypač mėgo daryti Žemaitijos kalviai. Dažniausiai vėjarodės būdavo tvirtinamos apatinėje statmenosios kryžmos dalyje. Jos rodė ne tik vėjo kryptį, bet ir simbolizavo gyvybės ir mirties, dangaus ir žemės ryšį, amžiną įvairių gamtos formų kaitą. Gamintos ir žmogaus figūros formos vėjarodės. Šios grupės herojus - tai Mykolas Arkangelas trimitininkas - stilizuota figūrėlė su sparnais arba be jų, kai kada net be trimito. Jis buvo ne tik kovos su slibinais simboliu, bet taip pat turėjo Paskutinio teismo dieną prikelti mirusiuosius

Lietuvoje, kaip ir kituose kraštuose, miestų kalviai atlikdavo ir meninio pobūdžio darbus. Tai liudija virš Lietuvos bažnyčių visu savo gražumu bei didingumu spindinčios kryžių saulės. Tačiau neginčijama tai, jog Lietuvos kaimuose ypač XVIII - XIX a. atsirasdavo vis daugiau laisvų amatininkų, kurie turėjo neeilinių gabumų, jiems buvo įgimtas grožio ir darnos jausmas. Geležis buvo ne tik kalama, plojama, bet ir tempiama, skeliama, sukama, lenkiama, kertama, suvirinama, kniedijama. Dauguma lietuvių geležinių kryžių kalėjų lieka bevardžiais, bet didžios pagarbos ir dėmesio vertais lietuvių liaudies talentais.

Vincentas Svirskis

Labiausiai žinomas lietuvių dievdirbys, liaudies menininkas, kurio darbai išlikę Lietuvos muziejuose, keliuose, miestuose ir kaimuose – Vincentas Svirskis, drožinėti pradėjęs dar piemenaudamas. Spėjama, kad jis lankė parapijinę Krekenavos mokyklą. Žinoma, kad jis mokėjo skaityti ir rašyti, gerai kalbėjo lenkiškai, šiek tiek rusiškai. Taip pat mokėjo lotyniškai, todėl padėdavo giedoti Truskavos ir Anciškio bažnyčių vargonininkams. Spaudos draudimo metais Vincentas Svirskis palaikė ryšius su knygnešiais, lietuviškų knygų platintojais. Uždraustą literatūrą platino ir pats.

Gyveno ir dirbo Vidurio Lietuvoje – Kėdainių, Surviliškio, Krekenavos, Krakių, Truskavos apylinkėse.

Vincas Svirskis sukūrė daugiau nei 200 ąžuolinių koplytstulpių, kryžių, keletą kamerinės skulptūros kūrinių.

Svirskio kryžiai ir koplytstulpiai 4–5 m aukščio, su tame pačiame rąste iš kelių pusių įkomponuotais reljefiniais šventųjų pavidalais. Kūriniai monumentalūs, raiškūs, gerai suderinti su kraštovaizdžiu. Būdingas vidinis ekspresyvumas, jausmingumas, dekoratyvumas, kompozicijų įvairovė, sodrūs, aptakūs pavidalai, išraiškingi šešėliai, skulptūrinių formų ir architektūrinių elementų dermė, jaučiamas barokinis stilius.

Pirmasis Vinco Svirskio kryžiais susirūpino Tėvas Stanislovas, jis iš apylinkių sukaupė kūrėjo kryžių kolekciją ir sudėjo ją bažnytėlėje Paberžėje.

Kryžius V. Svirskis darė tik iš ąžuolo, šventuosius ir pagrąžinimus kryžiams droždavo iš to paties medžio. Kaip pats sakė pats - „noriu, kad mano kryžius gražus būtų iš visų pusių, nesvarbu iš kurios pusės žmogus į jį bežiūrėtų“, juokavo, kad šventieji iš tvirto ąžuolo kryžių „niekada neiškris“. Prie drožinio darbuodavosi tik švariomis mintimis, nes “jei kokį bjaurų žodį būsiu turėjęs, taip niekai ir iš viso darbo...rytą pradedu nuo Dievo žodžio“ – sakydavo Vincas Svirskis ir dirbdamas darbą giedodavo šventas giesmes.

Savamokslis, vienišius, be pastovios gyvenamos pastogės, keistuolis to meto aplinkoje, visą gyvenimą keliavęs iš kaimo į kaimą, lyg ženklindamas savo kelią - sustodavo ten, kur žmonės norėjo papuošti savo sodybas ir pakeles įstabiais jo rankų darbo kūriniais, vienas svarbiausių senovinės lietuvių kryždirbystės tradicijos nešėjų – Vincas Svirskis, amžiams atgulęs Surviliškyje.

TekstProf'ė/tekstų rašymo paslaugos - KRYŽDIRBYSTĖ (ČIURLIONIS)

Kryždirbystės fenomenas (M. K. Čiurlionio meno galerija)